Džiaugiamės pranešdami, kad muziejuje saugoma Aleksandro Blaževičiaus (1912-1998) ir Birutės Avižonytės-Blaževičienės (1914-2012) kolekcija pasipildė naujomis vertybėmis. Jos atkeliavo iš už Atlanto, kaip ir anksčiau muziejų pasiekęs Blaževičių archyvas. Birželį Vytauto Didžiojo karo muziejų aplankė Kanadoje gyvenanti prof. dr. Petro Avižonio proanūkė Daina Avižonis – Birutės brolio Vytauto anūkė. Kartu su Daina muziejuje lankėsi ir ilgametis Avižonių šeimos draugas dim. plk. Ignas Stankovičius. Su Avižonių šeima jis susipažino dar 1993 m., išvykęs studijuoti į JAV Gynybos universiteto Gynybos resursų valdymo institutą. Susitikimo metu Ignas Stankovičius pasakojo apie Birutę, jos brolius Joną, Konstantiną ir Vytautą, taip pat Vytauto sūnų Petrą ir jo žmoną Liudą. Būtent Petro ir Liudos pastangomis į Lietuvą atkeliavo

Istorijos vadovėliuose didelio masto ginkluotų konfliktų priežastys visada atrodo labai rimtos ir pagrįstos. Valstybės kariauja dėl naftos telkinių, derlingų žemių ar aukštų religinių idealų. Tačiau 1859 m. dvi galingiausios pasaulio supervalstybės vos nepanardino pusę žemyno į kraują dėl paprastos negyvėlės kiaulės.Viskas įvyko mažoje San Chuano saloje, esančioje tarp Kanados ir JAV. Dėl grubių netikslumų senosiose jūrų žemėlapiuose abi šalys laikė šią teritoriją savo teisėta nuosavybe. Saloje taikiai sugyveno amerikiečių naujakuriai ir britų ūkininkai. Trapi pusiausvyra sugriuvo įprastą vasaros rytą, kai amerikiečių ūkininkas Limanas Katlaras išėjo į savo daržą ir pamatė milžinišką juodą kiaulę. Gyvūnas įžūliai ėdė jo atrinktas bulves. Katlaras buvo prastos nuotaikos ir tiesiog nušovė šią nekviestą viešnią šautuvu. Šiek tiek

Viskas, kas susiję su didžiojo italų dailininko Leonardo da Vinčio vardu, visuomet keldavo didžiulį visuomenės susidomėjimą. Pavyzdžiui, vienas jo užrašų sąsiuvinių – vadinamasis Lesterio kodeksas – 1994 m. buvo parduotas „Christie’s“ aukcione už 30,8 milijono dolerių. Leonardo užrašų knygelę įsigijo „Microsoft“ įkūrėjas Bilas Geitsas. Leonardo tapybos darbai ir piešiniai laikomi ne tik vaizduojamojo meno šedevrais, bet ir puikia investicija. Net popieriaus skiautė su Renesanso genijaus ranka rašytais užrašais gali būti parduota ir nupirkta už fantastišką kainą. Ką jau kalbėti apie dailininko sąsiuvinius, į kuriuos jis užrašydavo savo mintis įvairiausiomis progomis, papildydamas jas piešiniais ir matematiniais skaičiavimais! Taigi aukcionų kainų reitinge Leonardo vardas užima pirmąją vietą. Leonardas da Vinčis buvo ne tik talentingas

Šiandienis jaunimas menkai ir težino brežneviniu sovietmečio laikmečiu vykdytą milžinišką Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės statybą. Anuomet nei viena žinių laida ar leidinys neišeidavo be skambiais lozungais pagardintų ditirambų BAM’ui (sutrumpintas magistralės pavadinimas). Šiandieną istorikų ir tyrėjų dėka dienos švieson lenda visai kitas, panegirikos nepadailintas, BAM’o statybos veidas. Apie kai kurias įdomybes ir papasakosime. Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės statybos prasidėjo 1972 m. pavasarį, po to čia plūstelėjo milžiniškas jaunimo srautas iš visos Sovietų Sąjungos, nes šis statybos projektas buvo paskelbtas „Visos Sąjungos Komsomoliniu sparčiosios statybos projektu“. Visi šie jaunuoliai ir merginos, kurie puolė į rytus, daugiausia ieškodami romantikos, net neįsivaizdavo, kad BAM’o statyba prasidėjo dar ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, pasitelkus „Bamlago“ kalinių jėgas, kurių daugelis

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje prestižinio Kolumbijos universiteto mokslininkai reguliariai išvykdavo į ilgalaikes mokslines ekspedicijas  vandenynan. Jie rinko svarbiausius duomenis naudodami šiuolaikinius akustinius echolotus, ir ant popieriaus braižydavo giluminio dugno kontūrus.Talentingos geologės Marijos Tarp į šias ekspedicijas kategoriškai nepriimdavo. Laivyno vadovybė griežtai laikėsi keistų prietarų, kad moteris laive neišvengiamai atneša nelaimę tyrimų laivui.Jai tekdavo sėdėti krante, dulkėtame laboratorijos kabinete. Pagrindinė Marijos užduotis buvo monotoniškai apdoroti tūkstančių metrų ilgio popierines juostas su akustiniais profiliais, kurias iš ekspedicijų parveždavo jos kolegos-vyrai. Tuo metu akademinė mokslo bendruomenė buvo tvirtai įsitikinusi, kad pasaulio vandenynų dugnas yra plokščia ir visiškai lygi dumblėta lyguma. Drąsi idėja, kad žemynai gali judėti, buvo laikoma erezija, už kurią žmogus akimirksniu

1299 m. Mažosios Azijos šiaurės vakaruose susikūrė nedidelė valstybė, kuriai buvo lemta gyvuoti 624 metus, užkariauti daugybę tautų ir tapti viena iš didžiausių valstybių žmonijos istorijoje. Taip prasidėjo Osmanų imperija. Supervalstybės gimimas: nuo beviltiškumo iki ekspansijos: XIII a. pabaigoje turkų padėtis atrodė beviltiška, mat šalia buvo galingosios Bizantija ir Persija. Be to, turkai formaliai priklausė Konijos sultonams, Likonijos srities, esančios Mažojoje Azijoje, sostinėje. Tačiau tai nesutrukdė Osmanui (1288–1326), pirmajam naujosios valstybės sultonui, pradėti teritorinę ekspansiją. Būtent jo vardu sekdami turkai pradėjo vadintis osmanais. Osmanas plėtojo vidinę kultūrą ir pagarbiai elgėsi su svetimomis tradicijomis. Mažosios Azijos graikų miestai mieliau savanoriškai pripažindavo jo valdžią: taip jie gaudavo apsaugą ir išsaugodavo savąjį gyvenimo būdą. Jo sūnus

Kaip žmonės keliaudavo į tolimas šalis tais laikais, kai dar nebuvo lėktuvų ir penkių žvaigždučių viešbučių? Kais tai – būti turistu prieš pusę tūkstančio metų? Su kokiais pavojais jis susidurdavo? Istorikai iš lotynų kalbos išvertė riterio Martino fon Baumgarteno, XVI a. pradžioje keliavusio po Artimuosius Rytus, memuarus ir sutiko pasidalinti su mumis įdomiais ištraukomis iš šios knygos. Martinas fon Baumgartenas: žmogus, kuris viską matė, arba „Brangus dienorašti, negaliu rasti žodžių apibūdinti, kad mane, Auksinį riterį, apiplėšė trylika kartų…“ Įsivaizduokite: kilnus riteris, nešantis šviesą savo širdyje, stovi Venecijos galeros denyje ir žvelgia į Afrikos krantą. Už jo nugaros siaučia Adrijos jūros audros, o priekyje tyko negailestingi Rytų plėšikai. Kažkur toli – Egipto

Besidomintys istorija žino 1979-1989 metais vykusią sovietijos invaziją Afganistanan, labiau žinomą „Afganistano karo” pavadinimu. Tikrumoje sovietų sąjunga nuolat įsiveldavo į karinius konfliktus įvairiose šalyse, tik kruopščiai slėpė savąsias niekšybes nuo visuomenės (kaip ir šiandienė rusija). Dešimtys tūkstančių sovietų karių, persirengusių svetimomis uniformomis ir kalbėjusių svetimomis kalbomis, toliau kariavo visame pasaulyje. Oficialiai SSRS nedalyvavo nė viename iš šių konfliktų. Neoficialiai – be jo įsikišimo pasaulio žemėlapis šiandien atrodytų kitaip. Kinija, Korėja, Vietnamas, Alžyras, Egiptas, Angola – nuo atogrąžų džiunglių iki Afrikos dykumų sovietiniai smogikai vykdė kruvinus nusikaltimus, visam laikui likdami tik „kariniais patarėjais“. Pasiskaitę šį pasakojimą apie nuolat plėtotą agresyvią sovietijos veiką, geriau perprasite putininio režimo niekšybes. Kinija (1946–1950) Kai 1946 m. kovo

Birželio 12 d. Seime atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ir bendrijos „Lemtis“ paroda „Negrįžusiems. Lietuvos gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“ Ji skirta pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą 85-osioms metinėms atminti. Sveikinimo žodžiu parodą atvėrė tremtyje gimęs Seimo Pirmininkas Juozas Olekas. Parodą pristatė jos kuratorė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, mintimis dalijosi visuomeninės bendrijos „Lemtis“ pirmininkė Eglė Stanišauskienė bei Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ tarybos narys Vytautas Karpuška. Seimo Pirmininkas pabrėžė, kad ši paroda pasakoja ne tik apie istorinius įvykius, bet pirmiausia apie žmones, kurių gyvenimus pakeitė okupacija, tremtis

Birželio 24-ąją kviečiame drauge paminėti Rainių tragedijos 85-ąsias metines – susiburti maldai, tylai ir atminčiai, prisimenant vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių.1941 m. birželio 24 d. Rainių miške sovietų represinių struktūrų buvo žiauriai nužudyti 76 politiniai kaliniai. Ši tragedija tapo gilia žaizda ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos istorijoje. Mūsų pareiga – išsaugoti jų atminimą ir perduoti jį ateities kartoms.TELŠIAI | RAINIŲ MIŠKELIS | RAINIŲ KANČIOS KOPLYČIA17.30 val. – Rainių kankinių pagerbimas Telšių miesto senosiose kapinėse.Prie įėjimo į senąsias kapines lauks autobusas, kuris nuveš į Rainių mišką ir po renginio parveš atgal į miestą.18.00 val. – Šv. Mišios Rainių Kančios koplyčioje.Po Mišių kviečiame susikaupimo akimirkai žudynių vietoje – Rainių miškelyje.Minėjime

Prieš 85 metus, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas prieš sovietų okupacinę valdžią. Lietuva vos prieš metus buvo praradusi nepriklausomybę, pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu šalį sukrėtė masinės represijos: buvo areštuoti, ištremti, kalinami ir žudomi Lietuvos gyventojai – politikai, karininkai, mokytojai, šauliai, visuomeninių organizacijų nariai. Šios patirtys daugeliui Lietuvos žmonių tapo skaudžiu priminimu, kad prarasta laisvė nėra savaime suprantama. Todėl, prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, dalis visuomenės ryžosi ginklu pademonstruoti, kad Lietuvos valstybingumo idėja tebėra gyva, o sovietų primestas pasakojimas apie „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS neatitiko tikrovės. Sukilimo epicentru tapo Kaunas, kur buvo užimta radijo stotis, perskaitytas valstybės atkūrimo aktas, sugiedotas himnas ir nuskambėjo simbolinė daina „Saulelė raudona“. Ji buvo

Vytauto Didžiojo karo muziejaus kuriamas Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras kviečia į viešą diskusiją apie vieną reikšmingiausių ir kartu kontroversiškiausių XX a. Lietuvos istorijos įvykių – 1941 m. Birželio sukilimą. Diskusijos, kuri vyks Vilniuje, Labdarių g. 10 kiemelyje, tikslas – kritiškai įvertinti Birželio sukilimo kontekstą, analizuojant tiek sukilimo svarbą, tiek jo dalyvių vaidmenį istoriniuose įvykiuose, įskaitant Holokaustą, bei apmąstyti šio sukilimo reikšmę šiandienos istorinėse ir politinėse diskusijose. Prieš 84 metus, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš sovietų okupacinę valdžią. Nors tuomet Lietuva buvo vos prieš metus praradusi nepriklausomybę, pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu šalį sukrėtė masinės represijos: buvo areštuoti, ištremti, kalinami ir žudomi Lietuvos gyventojai, politikai, karininkai, mokytojai,

Istorikai vienoje Londono bibliotekų aptiko autentišką laišką, kuriame Galilėjas Galilėjus išdėstė savo argumentus prieš Katalikų Bažnyčios geocentrinę doktriną, o tai tapo priežastimi jam pareikšti kaltinimus erezija. „Keista, bet šie laiškai nebuvo paslėpti – jie gulėjo atvirai Londono Karališkosios draugijos bibliotekoje. Jų niekas nepastebėjo kelis šimtmečius, tarsi jie būtų buvę nematomi ar permatomi. „Džiaugiuosi, kad mums pavyko rasti vieną iš pirmųjų mokslo „nepriklausomybės deklaracijų“ nuo religijos“, – pareiškė Frankas Džiudičė iš Bergamo universiteto. Apšvietos ugnis: Galilėjas Galilėjus kartu su Džordanu Brunu ir Mikalojumi Koperniku tradiciškai laikomi vienais iš pirmųjų „mokslo kankinių“, kurių gyvenimai nutrūko arba buvo smarkiai sudarkyti dėl konflikto tarp jų mokslinių interesų ir Katalikų bažnyčios dogmų. Pagrindinė kliūtis visais šiais atvejais

„Filadelfijos eksperimentas“: kas gi iš tiesų nutiko jūreiviams, persikėlusiems laike? 1984 m. į kino ekranus išėjo fantastinis filmas „Filadelfijos eksperimentas“, kuris miesto legendą pavertė masinės kultūros dalimi. Mažai kas žinojo, kad siužeto pagrindu tapo tikra istorija, dešimtmečiais jaudinusi konspirologų protus. Pasakojimai apie karo laivo dingimą ir jo teleportaciją šimtus kilometrų tolyn apaugo mitais, tačiau šios paslapties esmė, paslėpta už žymos „Visiškai slaptai“, pasirodė esanti iškalbingesnė bet kokios išgalvotos istorijos. Legenda apie vaiduoklį laivą: pasak populiariausios versijos, 1943 m. spalio 28 d. JAV karinės jūrų pajėgos eskadrinio minininko „Eldridžas“ laive atliko ypač slaptą eksperimentą, siekdamos sukurti nematomumo technologiją. Naudojant galingus elektromagnetinius generatorius, laivas turėjo išnykti iš radarų ekranų – ir, galbūt, iš žmogaus akies

1945 m. gegužės 9 d. Europa džiūgavo. Tačiau Norvegijoje vokiečių pajėgų kapituliacija turėjo kartaus absurdo prieskonį: keturi šimtai tūkstančių vermachto karių padėjo ginklus, taip ir nesusidūrę su rimtesniais mūšiais šios šalies teritorijoje (išskyrus Arktį). Kam Hitleriui iki pat pabaigos reikėjo laikyti Arktyje sausumos pajėgų armadą, kai kiekvienas batalionas Berlyno kryptimi buvo auksu vertas? Ir kodėl vokiečių povandeniniai laivai plaukiojo vandenyse prie Taimyro ir Prano Juozapo žemės krantų, kur neplaukė sąjungininkų konvojai? Atsakymai į šiuos klausimus gali glūdėti ne tik strategijos lygmenyje, bet ir Trečiojo reicho mistinėse paslaptyse. 1940 m. balandžio mėn. įsiveržimą į Norvegiją Hitleris paaiškino racionaliai: siekis užtikrinti kontrolę virš povandeninių laivų bazės ir prevencinis smūgis, kuriuo siekta aplenkti britus.