1915 m. sausio mėnesį Ernesto Šekltono ekspedicijos tristiebis burlaivis „Endurance“ buvo tvirtai įstrigęs pakiniuose leduose Vedelo jūroje, vos už pusantro šimto kilometrų nuo Antarktidos krantų. Dešimtį mėnesių laivas dreifavo kartu su milžinišku ledo lauku, o spalio mėnesį milžiniški ledo kalnai pradėjo gniuždyti medinį laivo korpusą.Mediena traškėjo kaip degtukai. 1915 m. spalio 27 d. Šekltonas davė sunkų įsakymą palikti pasmerktą laivą, o lapkričio 21 d. sudaužytas laivas galutinai nugrimzdo į vandenyno dugną. Dvidešimt aštuoni įgulos nariai liko stovėti ant mažytės ledo plokštės ledinio pragaro viduryje. Aplink šimtus mylių driekėsi negyvenama tuštuma, radijo ryšio nebuvo, pasaulį drebino Pirmasis pasaulinis karas, o tikėtis teko tik savimi. Šiuo kritiniu momentu Šekltonas surinko išsekusius jūreivius ir

Ar susimąstėte, kodėl gi miške briedis yra pavojingesnis už lokį? Kai nagrinėjame vilkų gaujos elgesį, dažnai apninka įsitikinimas, kad pagrindinis pavojus miške kyla tik iš dantytų plėšrūnų, o žolėdžiai milžinai iš prigimties yra taikingi ir ramūs. Miestiečiai miško milžiną suvokia kaip geranorišką animacinių filmų personažą. Tikroji biologų ir miškų tarnybų statistika šią iliuziją sudaužo į šukes. Remiantis oficialia Aliaskos laukinės gamtos departamento statistika ir ilgamečiais medžiotojų duomenimis, susidūrimai su agresyviu briedžiu sąlygoja sunkius sužalojimus žymiai dažniau nei lokių ir vilkų užpuolimai kartu paėmus. Lokys beveik visada iš anksto demonstruoja grėsmę: žvėris atsistoja ant užpakalinių kojų, triukšmingai purkštauja, imituoja apsimestinius išpuolius ir mielai užleidžia taką, jei jam paliekamas laisvas praėjimas. Tuo tarpu

1976 m. italų ekonomikos istorikas Karlas Čipola parašė trumpą satyrinį esė, kuris vėliau tapo žinomas pavadinimu „Pagrindiniai žmogiškosios kvailybės dėsniai“. Čipola į kvailumą pažvelgė beveik kaip ekonomistas: jį domino ne tai, kiek žmogus yra išsilavinęs ar protingas, o kokias pasekmes sukelia jo veiksmai. Iš to susiformavo penki dėsniai, kurie skamba ir kaip juokelis, ir kaip gana nemaloni žmonių stebėjimo išvada. Pirmasis dėsnis: mes visada ir neišvengiamai nepakankamai įvertiname aplink mus esančių kvailių skaičių. Be to, Čipola sąmoningai atsisakė nurodyti bet kokį skaičių. Kad ir kokia didelė atrodytų kvailių dalis, jo nuomone, realybė vis tiek privers peržiūrėti įvertinimą ir jį padidinti. Ypač nemalonu, kai žmogus, kurį ilgą laiką laikėte protingu ir

Spalio 1-ąją pasaulis mini Tarptautinę kavos dieną. Nors skirtingose šalyse gyvuoja savitos šio gėrimo tradicijos, vienas dalykas išlieka bendras – kava nėra tik būdas gauti energijos. Šiandien kavos puodelyje telpa kur kas daugiau: malonumas gomuriui, bendravimas, kultūra, ritualai ir naujų skonių paieškos. Apžvelkime, kuo šiandien gyvena kavos mėgėjai, kaip skirtingos tautos geria kavą ir kokius receptus verta išbandyti namuose.   Kavos puodelyje – vis daugiau įvairovės   Kava išlieka vienu dažniausiai vartojamų gėrimų. Pavyzdžiui, „Datassential“ duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose ją reguliariai geria 67 proc. vartotojų. Tačiau kartu su kavos populiarumu keičiasi ir vartotojų įpročiai bei lūkesčiai – daugiau nei pusė apklaustųjų teigia norintys išbandyti naujus kavos gėrimus.   Kava taip pat vis dažniau

Mes taip pripratome prie mus supančių daiktų, kad net nesusimąstome, kam turime būti dėkingi už komfortą ir saugumą. Kiekvieną kartą, kai prasideda liūtis ir jūs paspaudžiate prie vairo esantį jungiklį, nubraukdami vandenį nuo stiklo, jūs naudojatės moters idėja, iš kurios savo laiku atvirai juokėsi visi didieji pramonininkai.1902 m. žiemą Merė Anderson, rančos ir vynuogynų savininkė iš Alabamos, atvyko pas giminaičius į Niujorką. Miestą užklupo smarki pūga su drėgnu, lipniu sniegu. Merė įsėdo į tramvajų ir pastebėjo, kokiomis nežmoniškomis sąlygomis dirba vairuotojas. Priekinis stiklas akimirksniu aplipdavo ledine mase, matomumas buvo nulinis. Vairuotojui tekdavo kas dvi minutes atidaryti lango sklendę, iškišti galvą į ledinį vėją, šaldyti veidą ir nuvalyti stiklą skudurėliu ant

Lilita: kas gi iš tikrųjų buvo Adomo pirmoji žmona? Šiandien populiariojoje kultūroje vyrauja ryškus įvaizdis – fatališka gražuolė, nepaklusni ir laisva, kuri atsisakė paklusti pirmajam vyrui ir už tai sumokėjo baisią kainą. Lilitos figūra tuo pačiu metu intriguoja ir gąsdina. Bet ar ji iš tikrųjų egzistavo? O jei taip, kokia ji buvo?Biblinis pėdsakas – vieno vertimo paslaptis: pradėkime nuo svarbiausio. Nė vienoje kanoninėje Biblijos knygoje Lilita neminima kaip moteris, tuo labiau kaip Adomo žmona. Šventajame tekste jos vardas pasitaiko tik vieną kartą – 34-ajame pranašo Izaoko knygos skyriuje, kur pranašas vaizduoja Idumėjos apleistumą po Dievo teismo: „Ir dykumos žvėrys susitiks su laukinėmis katėmis, o miško dvasios šauks viena kitai: ten ilsėsis

Šįkart papasakosime mistišką istoriją apie 1900 m. Pasaulinės parodos Suomijos paviljono „energetinių smailių“ mįslę. Jau keletą metų plinta 1900 m. Paryžiaus pasaulinės parodos neįprastų pastatų nuotraukos. Ypač mėgstama rodyti Suomijos paviljoną, kurį supa dešimtys keistų smailių, bokštų ir konstrukcijų, primenančių tiek antenas, tiek milžiniškus elektros įrenginius. Iš čia ir gimė graži teorija: tariamai prieš daugiau nei šimtą metų žmonės mokėjo gauti elektrą tiesiogiai iš atmosferos, o vėliau ši technologija buvo prarasta arba sąmoningai nuslėpta. Ši istorija iš tiesų atrodo viliojanti. XIX a. pabaiga buvo tikros elektros revoliucijos epocha. Nikola Tesla eksperimentavo su aukšto dažnio srovėmis ir belaidžiu energijos perdavimu, mokslininkai tyrinėjo atmosferos elektrą, o elektrinis apšvietimas savaime visuomenei dar atrodė

Kviečiame jus į intriguojančią kelionę gamtos ir mokslo pasaulin: kaip atsiranda miražai, kas yra refrakcija ir „Fata Morgana“, ir kas gi per vienas tas Bokenso vaiduoklis?.. Vanduo pasižymi optiniu tankiu ir lūžio rodikliu, kurie skiriasi nuo oro. Tuo pačiu principu „veikia“ ir miražai. Pagrindinė jų atsiradimo sąlyga – staigus oro optinio tankio pasikeitimas. Miražai dažnai siejami su dykumomis, ir toks ryšys yra visiškai pagrįstas, nes jie atsiranda ten, kur žemės paviršius, o kartu ir virš jo esantis oro sluoksnis, smarkiai įkaista nuo saulės spindulių. Temperatūra prie paviršiaus turi būti tikrai aukšta – apie 60–70 °C (iki tokios temperatūros įkaista smėlis dykumoje, o kartais net ir oras virš asfaltuoto kelio). Tokiu atveju

Skambinti taurėmis po ištarto tosto ar net be jo mums yra visiškai įprasta, logiška ir iškilminga. Tai tarsi nedidelis raktas, leidžiantis akimirksniu pakelti nuotaiką keliais taškais ir įsijausti į šventinę atmosferą. Tačiau iš tiesų iš pradžių šis ritualas buvo susijęs ne tik ir ne tiek su švente ar linksmybėmis, kiek su kitomis ypatybėmis ir prietarais. Kodėl senovėje žmonės pradėjo susidaužti taurėmis? Viena iš labiausiai paplitusių versijų – apsauga nuo apsinuodijimo. Viduramžiais aukštuomenės tarpe buvo daug nepatikimų žmonių, tarpusavyje kariaujančių ir slaptų priešų, o atsikratyti konkurentų meilėje, politikoje ar versle padėdavo nuodai, kuriuos buvo galima nepastebimai įmaišyti į vyną. Pobūvio metu žmogus atsipalaiduoja, išgeria ir tampa pažeidžiamesnis. Būtent tada galima jį „pagauti”,

Senovės aukštuomenės narius, o ir šiandienius aristokratus įprasta vadinti „mėlynojo kraujo” luomu. Kraujas jų, savaime suprantam, anaiptol nėra mėlynas, tačiau gamtoje esama organizmų, kurių kraujo spalva išties yra mėlyna. Taigi, kodėl kai kurių gyvūnų kraujas iš tiesų yra mėlynas?Mes taip pripratome manyti, kad kraujas yra raudonas, jog bet kokia kita spalva atrodo beveik fantastika. Tačiau kai kurių gyvūnų kraujas iš tiesų atrodo mėlynas – ir priežastis yra ne kokio nors ypatingo odos pigmento, o to, kuo būtent jų kraujas perneša deguonį.Žmogui ir daugumai stuburinių šią funkciją atlieka hemoglobinas. Jo sudėtyje yra geležies. Kai hemoglobinas suriša deguonį, molekulė įgyja ryškiai raudoną atspalvį, todėl deguonimi prisotinta kraujas atrodo raudonas, o veninis –