Kagėbistinių šnipų išradingumas ne kartą stebino istorikus ir šios represinės struktūros tyrėjus, tačiau kartą net ir viską matę amerikiečių žvalgybininkai liko suglumę. Taigi, kuo gi kuo projektas „Zlatoust“ abstulbino amerikiečius? Pasaulinės šnipinėjimo istorija – tai daugeliu atžvilgių šnipinėjimo technikos raidos istorija. Puikus sovietinės žvalgybos bendradarbiavimo su inžinieriais pavyzdys tapo operacija „Zlatoust“ (taip pat žinoma kaip „Išpažintis“) – ilgametis slaptų pokalbių klausymasis JAV ambasados Maskvoje. Klausymosi įrenginiai sovietinių specialiųjų tarnybų žinioje buvo dar 1930-aisiais. Tačiau įrengti „ausis“ „Spaso-Hause“ – JAV ambasados pastate – žvalgams pavyko tik prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Dėl atsitiktinumo operaciją „Zlatoust“ teko užbaigti 1952 metais. Dar prieš metus vienas iš Vakarų karinių radistų, perklausinėdamas Tarybų Sąjungos karinių oro pajėgų

Artėjant dūmos rinkimams putininėje imperijoje, vis garsiau ima sklisti gandai apie po rinkimų vyksiančią mobilizaciją. Išties, kvailių bei nusikaltėlių, pasiryžusių išbandyti likimą kariaujant Ukrainoje, smarkiai sumažėjo – pernelyg didelė tikimybė žūti jau pirmųjų mūšių metu. Tikras laimės vaikas yra tas, kuriam pavyksta ilgesnį laiką ir gyvybę išsaugoti, ir galūnes neprarasti. Seniau tarnaujantys smogikai puikiai žino, kad dauguma naujokų vargu ar išgyvens bent kelias dienas, aktyviai medžiojami dronų spiečiaus. Visgi būta mūšio, kuriame kareiviai neišgyvendavo nei paros – kalbame apie Stalingrado mėsmalę, nusinešusią šimtus tūkstančių gyvybių. Rusijoje istorinės pamokos išmoktos itin prastai, tad iki šiol atsiranda glušpetrių, sumaniusių patampyti likimą už ūsų, ir keliaujančių grobti Ukrainos žemes. Mes gi prisiminkime, kaip

Sovietinėje imperijoje buvo sukurtas (neretai – sąmoningas, dirbtinis) daugelio elementarių prekių stygius: trūko ir dešros, ir dailesnio rūbo, ir patogesnio baldo. Nestigo tik moderniausių ginklų, kuriems sovietinė vadovybė dosnia ranka skirdavo gigantiškas lėšas tiek, kad imperijos saulėlydyje karinės išlaidos sudarė net 40% biudžeto – analogiškai, kaip ir šiandienėje putininėje „deržavoje”. Visgi, skiriamos kolosalios lėšos anaiptol negarantavo, kad nevyktų šiurpios technogeninės katastrofos, nusinešdavusios aibę gyvybių. Šįkart papasakosime apie paskutinę povandeninio laivo „S-80“ ekspediciją: kas gi nutiko jo įgulai? 1961 m. sausio mėnesį naujausias sovietinis povandeninis laivas „S-80“, kurį tuometiniai admirolai pateikdavo kaip pavyzdį ir laivyno galios simbolį, be pėdsakų dingo atšiauriouse Barenco jūros vandenyse. Aštuonerius metus 68-i povandenininkai buvo laikomi dingusiais

Rugsėjo 8-oji – Vytauto Didžiojo neįvykusios karūnacijos diena. Ši data kviečia prisiminti vieną svarbiausių Lietuvos viduramžių istorijos asmenybių, tačiau šįkart pažvelkime ne tik į Vytauto pergales, bet ir į jo pralaimėjimus. 1399 m. rugsėjo 12 d. įvykęs Vorkslos mūšis Vytautui ir jo kariuomenei baigėsi skaudžiu pralaimėjimu. Tai buvo vienas didžiausių smūgių Vytauto politiniams ir kariniams planams. Tačiau ar pralaimėjimas visada reiškia pabaigą? Kviečiame į renginį, kuriame kalbėsime apie Vorkslos mūšį, jo karinės strategijos ir taktikos profilius, istorinę reikšmę ir pamokas, o kartu kelsime platesnį klausimą: ko istorija gali mus išmokyti apie pralaimėjimus? Praėjus vos vienuolikai metų po Vorkslos, 1410 metais Vytautas stovėjo Žalgirio mūšio lauke. Todėl Vorkslos pralaimėjimą galime matyti

„Egzotiškiausios“ SSRS karinės bazės: kur jos buvo? Kalbant apie sovietinį karinį buvimą užsienyje, pirmiausia į galvą ateina Varšuvos pakto šalys – Rytų Vokietija, Lenkija, Vengrija. Tačiau sovietinės karinės įtakos žemėlapis buvo kur kas platesnis. Nuo Karibų jūros iki Indijos vandenyno, nuo Adeno įlankos iki Rytų Afrikos pakrantės – vėliava su pjautuvu ir kūju plevėsavo pačiose netikėčiausiose, kartais beveik kurortinėse vietose. Šios bazės buvo ne tik kariniai objektai, bet ir strateginiai anklavai pasaulinėje konfrontacijoje su JAV. Karibų placdarmas – Kuba: Laisvės sala tapo pagrindiniu sovietų sąjungos „lėktuvnešiu“ prie Amerikos krantų. Nuo Havanos iki Floridos – vos 250 kilometrų. Pirmieji sovietų kariai čia pasirodė 1962 m. operacijos „Anadyr“ metu, kai į Kubą

Kodėl žlugo galingoji Osmanų imperija? Osmanų imperija, gyvavusi 624 metus, išgyveno legendiniu tapusį pakilimą ir žlugimą, tapusį pamoka visoms kartoms. XV amžiuje ji buvo valdymo ir karinės galios pavyzdys. Dar XVII amžiuje turkai laikė Europą baimėje. Tačiau XX amžiaus pradžioje imperija buvo vadinama ne kitaip kaip „Europos ligoniu“. Kas gi pavertė šią supervalstybę griuvėsiais? Pirmasis lūžis – Viena ir atsilikimas. Paprastai nuosmukio pradžia laikoma 1683-ieji metai – nesėkminga Vienos apgultis. Išsklaidytas mitas apie turkų nenugalimumą. Tačiau tikroji tragedija slypėjo ne viename pralaimėjime. Osmanų imperija nesugebėjo išgyventi didžiojo Europos perėjimo į Naujuosius laikus. Kol Europoje siautė pramonės revoliucija, staklės išstūmė rankų darbą, o mokslas skatino pažangą, Osmanų imperija toliau laikėsi feodalinio

1941 m. birželio 22 d., kai pirmosios vokiečių bombos nukrito ant sovietinių miestų, prie sovietų ir rumunų sienos taip pat nebuvo ramu. Paskui vermachtą, šaukdamos „Išlaisvinkime Besarabiją!“, į mūšį ėjo rumunų divizijos. Karalius Michajus I ir maršalas Ionas Antonesku paskelbė „šventojo karo“ pradžią. Kodėl Rumunija taip noriai įsikibo į Sovietų Sąjungos nugarą, pasmerkdama mirčiai beveik pusę milijono savo karių? Čia reikalas ne vien tik Hitlerio valioje. Šis žingsnis turėjo gilų, beveik tragišką pagrindą – pažeminimo, godumo ir baimės mišinį. Pagrindinė priežastis buvo akivaizdi ir degino rumunų nacionalinį pasididžiavimą tarsi įkaitintu geležies gabalu. 1940 m. vasarą Europa žlugo: krito Prancūzija, Bukarešto sąjungininkė. Pasinaudojusi proga, Maskva pateikė ultimatumą: atiduoti Besarabiją ir Šiaurės

Dažniausiai galvodami apie geležies amžiaus karį, mes pirmiausia įsivaizduojame jo ekipuotę – ginklus, skydą ir šarvus. Tačiau karius tiek gyvenime, tiek po mirties lydėdavo ne tik ginkluotė, bet ir įvairūs asmeniniai daiktai. Karių kapuose dažnai aptinkami papuošalai, įvairios aprangos detalės ir asmens priežiūros reikmenys primena, kad kario statusą kūrė ne vien gebėjimas kautis. Dauglaukio kapinyno (Tauragės r.)  pincetas rastas vyro kape kartu su kariui būdingomis įkapėmis: skydu, kirviu, ietimi ir peiliu. Šio mirusiojo aprangą taip pat puošė smeigtukas, žiedas ir antkaklė. Palaidotas vyras gyveno maždaug 220–260 m. ir priklausė Nemuno žemupio kultūros bendruomenei, romėniškuoju laikotarpiu (I–IV a.) klestėjusiai dabartinės Vakarų Lietuvos pietinėje dalyje. Pincetas – tai gana paprastas daiktas. Jis

Lietuvos istorijos instituto istorikų dr. Tomo Balkelio ir dr. Andrea Griffante knygoje „Nojaus arka. Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos pabėgėliai“ pristatoma Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos pabėgėlių istorija nuo priverstinio pasitraukimo iki grįžimo namo. Karo metais daugiau nei pusė milijono įvairių tautybių ir socialinių sluoksnių gyventojų iš Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų buvo priversti trauktis į Rusijos gilumą. Jų egzodas truko beveik dešimtmetį – nuo 1914 iki 1922 metų, kai baigėsi oficiali pabėgėlių repatriacija iš Sovietų Rusijos. Šią priverstinę Lietuvos gyventojų migraciją, nors ir įtraukusią kone kas ketvirtą krašto gyventoją, šiandien visuomenė primiršo, nes ją užgožė vėlesni, ne mažiau skausmingi istoriniai įvykiai. Knygoje aptariama ne vien lietuvių, bet ir kitų Lietuvos tautų

Labiausiai nusiaubusių ir nustekenusių Rusiją netikšų ketveriukę išvardinti nesunku: Ivanas Žiaurusis, Leninas, Stalinas, Putinas. Kiekvienas atsakingas už milijonų žūtį ir vargus, tad menkai stebina, kad didžiausia alpinizmo istorijoje nelaimė įvyko vieno jų vardu pavadintoje viršukalnėje.  Kokia gi didžiausios alpinistų istorijos tragedijos mįslė? Milžiniškas kalnas, saugantis paslaptis: kas nutiko alpinistams lemtingą penktadienį, 13-ąją? Pasakojame istoriją, nuo kurios bet kuriam patyrusiam alpinistui kraujas užšąla gyslose. ai buvo didžiausia ir paslaptingiausia katastrofa pasaulinės alpinizmo istorijoje, įvykusi Lenino viršukalnėje 1990 metais. Lemtinga vieta: kaip gi „keptuvė“ tapo bendru kapu? Lenino viršukalnė ilgus metus buvo laikoma bene lengviausiai įkopiamu septynių tūkstančių aukščio kalnu. Jo aukštis – 7134 metrai, reljefas be didelių techninių sunkumų. Viršūnė traukė alpinistus iš viso

Rugpjūčio 8 d. – Karūžiškėje, Laukuvos sen., bus paminėtas Lietuvos radijo 100-metis, o taip pat Lietuvos kariuomenės Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Šilalės savanorių kuopos įkūrimo ir Šilalės šaulių kuopos atkūrimo 35-sios metinės. Šis jungtinis renginys įvyks šalia paties Medvėgalio, prie atkurtosios Žemaičių apygardos partizanų vadavietės bei Karūžiškės dvare, kurio savininkais yra buvusi Radijo įkūrėjo Alfonso Jurskio ir Onos Tallat-Kelpšaitės šeima. A. Jurskio 60-ųjų mirties metinių proga, dvaro kapinaitėse, esančiose ant didžiausio Žemaitijos kalno, bus aukojamos Šv. Mišios, bus prisiminti mirę kariai, šauliai, Lietuvos laisvės gynėjai. Prie Lietuvos radijo 100-čio paminėjimo Karūžiškėje prisidėjo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Varnių vyskupo M. Valančiaus bendruomenė, Vytauto Didžiojo karo muziejus, šaulius ir savanorius vienijanti

1940 m. balandžio 8 d. Norvegijos vandenyse, į vakarus nuo Trondheimo, audringomis oro sąlygomis šiaurės link plaukė britų eskadrinių minininkų būrys, o viename jų, Jos Didenybės eskadriniame minininke „Gloworm“ (borto numeris – H92), įvyko tragedija – banga nuplovė jūreivį už borto, eskadrinis minininkas išsiskyrė iš rikiuotės, apsisuko ir ėmė klajoti pirmyn atgal, ieškodamas savo jūreivio, atsiliko nuo eskadros ir liko vienas priešiškoje jūroje, ir čia, savo nelaimei, susidūrė su dviem vokiečių eskadriniais minininkais (anglai nežinojo, kad šie vokiečių minininkai buvo sunkiojo kreiserio „Admirolas Hipperis“ kovinės apsaugos priešakys: apie tai, kad kreiseris išplaukė iš vokiečių uosto, britai žinojo iš žvalgybos pranešimų, tačiau jo kursas ir užduotis buvo nežinomi – tik vėliau

1979 m. rugsėjo 22 d. JAV žvalgybinis palydovas „Vela“ Indijos vandenyno pietinėje dalyje užfiksavo ryškų dvigubą blyksnį, būdingą tik branduolinio sprogimo atveju. Nuotraukose matėsi trumpas šviesos impulsas, o po akimirkos – antrasis, silpnesnis. Los Alamo nacionalinės laboratorijos specialistai atpažino šį dvigub1 signalą: jis atsiranda tik sprogus branduoliniam įtaisui atmosferoje. Joks gamtinis reiškinys tokios formos nesukelia. Duomenis patvirtino dar trys palydovai, ir analitikai suprato: kažkas pasaulyje atliko slaptą branduolinį bandymą. Tačiau iš karto kilo prieštaravimų. Sprogimo galia pasirodė įtartinai nedidelė – apie 2–3 kilotonas, o tai atitinka nedidelį taktinį užtaisą, o ne strateginę raketą. Tai per mažai net mokomajam sprogimui. Seisminės stotys visame pasaulyje šioje vietovėje neužfiksavo jokių drebėjimų. Vandenyno vanduo

Masamunė – vardas, kurį žino kiekvienas japonų kultūros mėgėjas. Šis XIII amžiuje gyvenęs japonų kardų kalvis tapo legenda dėl savo neįtikėtino meistriškumo ir neprilygstamų meno kūrinių. Nors tikslios Masamunės gyvenimo datos nežinomos, jo vardas tapo aukščiausios kokybės ir neprilygstamo grožio sinonimu. Masamunės kardai – tai ne tik ginklai, bet ir meno kūriniai, stebinantys savo grakštumu ir meistrišku atlikimu. Kiekvienas Masamunės kardas – tai unikalus kūrinys, neturintis analogų pasaulyje. Jie buvo sukurti su tokiu tikslumu ir meistriškumu, kad iki šiol kelia susižavėjimą ir pagarbą visiems, kas bent kartą juos matė savo akimis. Vienas iš žymiausių Masamunės kardų yra „Chondzė Masamunė“. Šis kardas buvo toks svarbus Japonijai, kad per visą Edo laikotarpį jis