Lietuva išskėtusi rankas laukia vokiečių karių brigados, skiria didžiules lėšas tam būtinai infrastruktūrai. Tai, neabejotinai, teisingas žingsnis, šalia dantis šiepiant agresyviai, militaristinei „kaimynei”, penktus metus trempiančiai Ukrainos žemę. Tačiau kadaise Vokietijos kariai mūsų žemę paliko anaiptol ne draugiškai – be gailesčio sprogdino civilinius objektus, palikdami miestus be vandens, elektros, dujų ir t.t. Nebekelia nuostabos, kad pakliuvusius nelaisvėn vokiečių kareivius „įdarbino” atstatinėti pastatus bei statinius, kuriuos patys kariškiai ir susprogdino. Antai, Vilniuje karo belaisviai atstatinėjo elektrinę, vandens siurblinę, dirbo stadiono statyboje ir t.t. Visgi, būta ne vieno ir ne dviejų bandymų ištrūkti iš nelaisvės gniaužtų, o visoje sovietų imperijoje pabėgimai skaičiuoti ne šimtais, o tūkstančiais. Apie juos ir papasakosime. Kiek gi

Kruvino ir bauginančio mito, tvyrančio virš sovietinės branduolinės programos, šaknys glūdi paslapties rūke. Vos kam nors tik prisiminus Lavrentijaus Berijos vardą, žmonių sąmonėje gimdavo siaubo istorija: esą strateginį uraną bombai kasė mirties bausmės laukiantys kaliniai, kuriems vis tiek nebuvo likę daug gyventi.Pirmasis uranas – lenktynės dėl išlikimo: Kai Hitlerio kariuomenė stovėjo prie Maskvos, sovietų geologai gavo neoficialų įsakymą: surasti ir bet kokia kaina išgauti paslaptingą metalą, apie kurį Vakarų pasaulyje sklandė nerimą keliantys gandai. 1943 m. prie geologijos komiteto skubiai buvo „prijungtas“ radioaktyviųjų elementų skyrius, kuriam vadovauti buvo paskirtas pats Lavrentijus Berija.Karas pasitraukė į vakarus, o sovietija atkakliai stengėsi pasivyti prarastą laiką. Pirmieji telkiniai buvo surasti Ferganos slėnyje, vėliau –

„Borlagas“: kas gi iš tiesų vyko slapčiausioje GULAG’o stovykloje? Sovietų sąjungos branduolinio projekto istorijoje yra puslapių, apie kuriuos ilgus dešimtmečius nebuvo priimta kalbėti garsiai. Vienas iš jų – Borsko pataisos ir darbo stovykla, arba „Borlagas“. Oficialiai jis vadinosi „pašto dėžutė Nr. 81“, o telegrafinėje korespondencijoje buvo nurodomas kodiniu pavadinimu „Strela“ („Srėlė”, rus.). Vieta, kurioje buvo kasamas uranas pirmajai sovietinei atominei bombai, buvo taip kruopščiai įslaptinta, kad apie jos egzistavimą nežinojo net daugelis GULAG’o darbuotojų. Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo atverti archyvai, paaiškėjo, kas vyko Čitos „Alpėse” – pačioje Kodaro kalnų grandinės širdyje, daugiau nei dviejų tūkstančių metrų aukštyje virš jūros lygio. „Čitos Alpės“ – vieta, kurioje dar niekada nebuvo

Slapčiausia SSRS vieta: kuo gi užsiiminėjo uždaroje saloje Seligero ežero viduryje? Gorodomlia sala Seligero ežero viduryje šiandien – rami ir vaizdinga vieta. Tačiau sovietmečiu šis vos daugiau nei trijų kvadratinių kilometrų ploto žemės lopinėlis buvo aptvertas spygliuota viela, saugomas KGB agentų ir uždaras pašaliniams. Ką gi slėpė už šios tvoros? Paslaptingos salos istorija – tai XX amžiuje viena po kitos sekusių mįslių virtinė. Nuo vienuolyno iki Pūslelinės instituto: Gorodomlia (pradžioje – Gorodovnia) išgarsėjo dar XVII amžiuje. 1629 m. bojarinas Borisas Lykovas salą padovanojo Nilo-Stolobenskoje dykumos vyrų vienuolynui. Čia išaugo ramus Gafsimano skitas, kuriame gyveno atsiskyrėliai vienuoliai. Manoma, kad būtent Gorodomlios gamta įkvėpė dailininką Šiškiną sukurti paveikslą „Rytas pušyne“ – jis

1883 m. rugpjūčio 27 d. Indonezijoje nutiko įvykis, kuris iki šiol laikomas galingiausia garso banga per visą stebėjimų istoriją. Krakatau ugnikalnio sprogimas sukėlė garsą, kuris buvo girdimas beveik penkių tūkstančių kilometrų atstumu. Palyginimui: jeigu panašus įvykis būtų įvykęs Londone, jo griausmą būtų išgirdę Centrinės Afrikos gyventojai.Šio reiškinio galią sunku atvaizduoti įprastais skaičiais. Triukšmo lygis pasiekė 310 decibelų, o žmogaus skausmo slenkstis yra apie 130 decibelų. Net atominės bombos sprogimas sukelia maždaug 250 decibelų garsą. Rodrigo saloje, esančioje už šiek tiek daugiau nei keturių tūkstančių kilometrų nuo epicentro, vietos uosto viršininkas savo žurnale užrašė, kad girdisi kanonada. Jis negalėjo žinoti, kad tai ne artilerijos šūviai, o visos salos sunaikinimas. Išsiveržimo sukelta

Kagėbistinių šnipų išradingumas ne kartą stebino istorikus ir šios represinės struktūros tyrėjus, tačiau kartą net ir viską matę amerikiečių žvalgybininkai liko suglumę. Taigi, kuo gi kuo projektas „Zlatoust“ abstulbino amerikiečius? Pasaulinės šnipinėjimo istorija – tai daugeliu atžvilgių šnipinėjimo technikos raidos istorija. Puikus sovietinės žvalgybos bendradarbiavimo su inžinieriais pavyzdys tapo operacija „Zlatoust“ (taip pat žinoma kaip „Išpažintis“) – ilgametis slaptų pokalbių klausymasis JAV ambasados Maskvoje. Klausymosi įrenginiai sovietinių specialiųjų tarnybų žinioje buvo dar 1930-aisiais. Tačiau įrengti „ausis“ „Spaso-Hause“ – JAV ambasados pastate – žvalgams pavyko tik prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Dėl atsitiktinumo operaciją „Zlatoust“ teko užbaigti 1952 metais. Dar prieš metus vienas iš Vakarų karinių radistų, perklausinėdamas Tarybų Sąjungos karinių oro pajėgų

Artėjant dūmos rinkimams putininėje imperijoje, vis garsiau ima sklisti gandai apie po rinkimų vyksiančią mobilizaciją. Išties, kvailių bei nusikaltėlių, pasiryžusių išbandyti likimą kariaujant Ukrainoje, smarkiai sumažėjo – pernelyg didelė tikimybė žūti jau pirmųjų mūšių metu. Tikras laimės vaikas yra tas, kuriam pavyksta ilgesnį laiką ir gyvybę išsaugoti, ir galūnes neprarasti. Seniau tarnaujantys smogikai puikiai žino, kad dauguma naujokų vargu ar išgyvens bent kelias dienas, aktyviai medžiojami dronų spiečiaus. Visgi būta mūšio, kuriame kareiviai neišgyvendavo nei paros – kalbame apie Stalingrado mėsmalę, nusinešusią šimtus tūkstančių gyvybių. Rusijoje istorinės pamokos išmoktos itin prastai, tad iki šiol atsiranda glušpetrių, sumaniusių patampyti likimą už ūsų, ir keliaujančių grobti Ukrainos žemes. Mes gi prisiminkime, kaip

Sovietinėje imperijoje buvo sukurtas (neretai – sąmoningas, dirbtinis) daugelio elementarių prekių stygius: trūko ir dešros, ir dailesnio rūbo, ir patogesnio baldo. Nestigo tik moderniausių ginklų, kuriems sovietinė vadovybė dosnia ranka skirdavo gigantiškas lėšas tiek, kad imperijos saulėlydyje karinės išlaidos sudarė net 40% biudžeto – analogiškai, kaip ir šiandienėje putininėje „deržavoje”. Visgi, skiriamos kolosalios lėšos anaiptol negarantavo, kad nevyktų šiurpios technogeninės katastrofos, nusinešdavusios aibę gyvybių. Šįkart papasakosime apie paskutinę povandeninio laivo „S-80“ ekspediciją: kas gi nutiko jo įgulai? 1961 m. sausio mėnesį naujausias sovietinis povandeninis laivas „S-80“, kurį tuometiniai admirolai pateikdavo kaip pavyzdį ir laivyno galios simbolį, be pėdsakų dingo atšiauriouse Barenco jūros vandenyse. Aštuonerius metus 68-i povandenininkai buvo laikomi dingusiais

Rugsėjo 8-oji – Vytauto Didžiojo neįvykusios karūnacijos diena. Ši data kviečia prisiminti vieną svarbiausių Lietuvos viduramžių istorijos asmenybių, tačiau šįkart pažvelkime ne tik į Vytauto pergales, bet ir į jo pralaimėjimus. 1399 m. rugsėjo 12 d. įvykęs Vorkslos mūšis Vytautui ir jo kariuomenei baigėsi skaudžiu pralaimėjimu. Tai buvo vienas didžiausių smūgių Vytauto politiniams ir kariniams planams. Tačiau ar pralaimėjimas visada reiškia pabaigą? Kviečiame į renginį, kuriame kalbėsime apie Vorkslos mūšį, jo karinės strategijos ir taktikos profilius, istorinę reikšmę ir pamokas, o kartu kelsime platesnį klausimą: ko istorija gali mus išmokyti apie pralaimėjimus? Praėjus vos vienuolikai metų po Vorkslos, 1410 metais Vytautas stovėjo Žalgirio mūšio lauke. Todėl Vorkslos pralaimėjimą galime matyti

„Egzotiškiausios“ SSRS karinės bazės: kur jos buvo? Kalbant apie sovietinį karinį buvimą užsienyje, pirmiausia į galvą ateina Varšuvos pakto šalys – Rytų Vokietija, Lenkija, Vengrija. Tačiau sovietinės karinės įtakos žemėlapis buvo kur kas platesnis. Nuo Karibų jūros iki Indijos vandenyno, nuo Adeno įlankos iki Rytų Afrikos pakrantės – vėliava su pjautuvu ir kūju plevėsavo pačiose netikėčiausiose, kartais beveik kurortinėse vietose. Šios bazės buvo ne tik kariniai objektai, bet ir strateginiai anklavai pasaulinėje konfrontacijoje su JAV. Karibų placdarmas – Kuba: Laisvės sala tapo pagrindiniu sovietų sąjungos „lėktuvnešiu“ prie Amerikos krantų. Nuo Havanos iki Floridos – vos 250 kilometrų. Pirmieji sovietų kariai čia pasirodė 1962 m. operacijos „Anadyr“ metu, kai į Kubą

Kodėl žlugo galingoji Osmanų imperija? Osmanų imperija, gyvavusi 624 metus, išgyveno legendiniu tapusį pakilimą ir žlugimą, tapusį pamoka visoms kartoms. XV amžiuje ji buvo valdymo ir karinės galios pavyzdys. Dar XVII amžiuje turkai laikė Europą baimėje. Tačiau XX amžiaus pradžioje imperija buvo vadinama ne kitaip kaip „Europos ligoniu“. Kas gi pavertė šią supervalstybę griuvėsiais? Pirmasis lūžis – Viena ir atsilikimas. Paprastai nuosmukio pradžia laikoma 1683-ieji metai – nesėkminga Vienos apgultis. Išsklaidytas mitas apie turkų nenugalimumą. Tačiau tikroji tragedija slypėjo ne viename pralaimėjime. Osmanų imperija nesugebėjo išgyventi didžiojo Europos perėjimo į Naujuosius laikus. Kol Europoje siautė pramonės revoliucija, staklės išstūmė rankų darbą, o mokslas skatino pažangą, Osmanų imperija toliau laikėsi feodalinio

1941 m. birželio 22 d., kai pirmosios vokiečių bombos nukrito ant sovietinių miestų, prie sovietų ir rumunų sienos taip pat nebuvo ramu. Paskui vermachtą, šaukdamos „Išlaisvinkime Besarabiją!“, į mūšį ėjo rumunų divizijos. Karalius Michajus I ir maršalas Ionas Antonesku paskelbė „šventojo karo“ pradžią. Kodėl Rumunija taip noriai įsikibo į Sovietų Sąjungos nugarą, pasmerkdama mirčiai beveik pusę milijono savo karių? Čia reikalas ne vien tik Hitlerio valioje. Šis žingsnis turėjo gilų, beveik tragišką pagrindą – pažeminimo, godumo ir baimės mišinį. Pagrindinė priežastis buvo akivaizdi ir degino rumunų nacionalinį pasididžiavimą tarsi įkaitintu geležies gabalu. 1940 m. vasarą Europa žlugo: krito Prancūzija, Bukarešto sąjungininkė. Pasinaudojusi proga, Maskva pateikė ultimatumą: atiduoti Besarabiją ir Šiaurės

Dažniausiai galvodami apie geležies amžiaus karį, mes pirmiausia įsivaizduojame jo ekipuotę – ginklus, skydą ir šarvus. Tačiau karius tiek gyvenime, tiek po mirties lydėdavo ne tik ginkluotė, bet ir įvairūs asmeniniai daiktai. Karių kapuose dažnai aptinkami papuošalai, įvairios aprangos detalės ir asmens priežiūros reikmenys primena, kad kario statusą kūrė ne vien gebėjimas kautis. Dauglaukio kapinyno (Tauragės r.)  pincetas rastas vyro kape kartu su kariui būdingomis įkapėmis: skydu, kirviu, ietimi ir peiliu. Šio mirusiojo aprangą taip pat puošė smeigtukas, žiedas ir antkaklė. Palaidotas vyras gyveno maždaug 220–260 m. ir priklausė Nemuno žemupio kultūros bendruomenei, romėniškuoju laikotarpiu (I–IV a.) klestėjusiai dabartinės Vakarų Lietuvos pietinėje dalyje. Pincetas – tai gana paprastas daiktas. Jis

Lietuvos istorijos instituto istorikų dr. Tomo Balkelio ir dr. Andrea Griffante knygoje „Nojaus arka. Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos pabėgėliai“ pristatoma Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos pabėgėlių istorija nuo priverstinio pasitraukimo iki grįžimo namo. Karo metais daugiau nei pusė milijono įvairių tautybių ir socialinių sluoksnių gyventojų iš Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų buvo priversti trauktis į Rusijos gilumą. Jų egzodas truko beveik dešimtmetį – nuo 1914 iki 1922 metų, kai baigėsi oficiali pabėgėlių repatriacija iš Sovietų Rusijos. Šią priverstinę Lietuvos gyventojų migraciją, nors ir įtraukusią kone kas ketvirtą krašto gyventoją, šiandien visuomenė primiršo, nes ją užgožė vėlesni, ne mažiau skausmingi istoriniai įvykiai. Knygoje aptariama ne vien lietuvių, bet ir kitų Lietuvos tautų

Labiausiai nusiaubusių ir nustekenusių Rusiją netikšų ketveriukę išvardinti nesunku: Ivanas Žiaurusis, Leninas, Stalinas, Putinas. Kiekvienas atsakingas už milijonų žūtį ir vargus, tad menkai stebina, kad didžiausia alpinizmo istorijoje nelaimė įvyko vieno jų vardu pavadintoje viršukalnėje.  Kokia gi didžiausios alpinistų istorijos tragedijos mįslė? Milžiniškas kalnas, saugantis paslaptis: kas nutiko alpinistams lemtingą penktadienį, 13-ąją? Pasakojame istoriją, nuo kurios bet kuriam patyrusiam alpinistui kraujas užšąla gyslose. ai buvo didžiausia ir paslaptingiausia katastrofa pasaulinės alpinizmo istorijoje, įvykusi Lenino viršukalnėje 1990 metais. Lemtinga vieta: kaip gi „keptuvė“ tapo bendru kapu? Lenino viršukalnė ilgus metus buvo laikoma bene lengviausiai įkopiamu septynių tūkstančių aukščio kalnu. Jo aukštis – 7134 metrai, reljefas be didelių techninių sunkumų. Viršūnė traukė alpinistus iš viso