1972 m. gruodžio mėnesį JAV misija „Apollo-17“ baigė Žemės palydovo tyrinėjimo programą. Laivo vadas Judžinas Sernanas ir geologas Harisonas Šmitas praleido ant paviršiaus tris dienas: rinko uolienų mėginius, gręžė dirvožemį ir Mėnulio visureigiu nuvažiavo daugiau nei trisdešimt kilometrų. Programa artėjo prie pabaigos, atėjo laikas susipakuoti įrangą ir lipti laiptais į paleidimo pakopą. Sernanas turėjo tapti paskutiniuoju XX amžiaus žmogumi, žengusiu šiuo dangaus kūnu. Prieš žengdamas paskutinį žingsnį ir lipdamas metaliniais laiptais į modulio kabiną, Judžinas sustojo. Jis prisiminė pažadą, kurį prieš išskridimą iš Kanaveralo kyšulio davė savo devynerių metų dukrai Treisei. Mergaitė labai jaudinosi dėl tėčio, nuolat klausinėjo, ar jis sugrįš, ir paprašė parvežti jai gabalėlį Mėnulio. Sernanas atsiklaupė ant

„Moterų barščina (barin – ponas, rus.)“: kodėl Rusijos dvarininkai nebuvo baudžiami už „pirmosios nakties teisę“? Teisiškai Rusijos imperijoje „pirmosios nakties teisės“ nebuvo. Nė vienas įstatymas nesuteikė dvarininkui teisės praleisti vestuvių naktį su baudžiauninke nuotaka. Vis dėlto šis reiškinys buvo toks plačiai paplitęs, kad tarp žmonių jis įgijo niūrų pavadinimą – „moterų barščina“. Kaip tai vyko ir kodėl valdžia nusprendė į tai nekreipti dėmesio, pasakosim šį kartą. Jau X amžiuje kunigaikštienė Olga bandė sutvarkyti niūrius ir pirmykščius visuomenės papročius. Remiantis metraščiais, ji pagonišką „pirmosios vedybinės teisės“ paprotį pakeitė piniginiu išpirkos mokesčiu. Jis buvo mokamas kunigaikščio vietininkui, o vėliau – dvarininkui. Mokestis gavo poetišką pavadinimą „išvedimo lapiukė“: Rusijoje vestuvių lovą tradiciškai klodavo lapiukų

Lietuva išskėtusi rankas laukia vokiečių karių brigados, skiria didžiules lėšas tam būtinai infrastruktūrai. Tai, neabejotinai, teisingas žingsnis, šalia dantis šiepiant agresyviai, militaristinei „kaimynei”, penktus metus trempiančiai Ukrainos žemę. Tačiau kadaise Vokietijos kariai mūsų žemę paliko anaiptol ne draugiškai – be gailesčio sprogdino civilinius objektus, palikdami miestus be vandens, elektros, dujų ir t.t. Nebekelia nuostabos, kad pakliuvusius nelaisvėn vokiečių kareivius „įdarbino” atstatinėti pastatus bei statinius, kuriuos patys kariškiai ir susprogdino. Antai, Vilniuje karo belaisviai atstatinėjo elektrinę, vandens siurblinę, dirbo stadiono statyboje ir t.t. Visgi, būta ne vieno ir ne dviejų bandymų ištrūkti iš nelaisvės gniaužtų, o visoje sovietų imperijoje pabėgimai skaičiuoti ne šimtais, o tūkstančiais. Apie juos ir papasakosime. Kiek gi

Kruvino ir bauginančio mito, tvyrančio virš sovietinės branduolinės programos, šaknys glūdi paslapties rūke. Vos kam nors tik prisiminus Lavrentijaus Berijos vardą, žmonių sąmonėje gimdavo siaubo istorija: esą strateginį uraną bombai kasė mirties bausmės laukiantys kaliniai, kuriems vis tiek nebuvo likę daug gyventi.Pirmasis uranas – lenktynės dėl išlikimo: Kai Hitlerio kariuomenė stovėjo prie Maskvos, sovietų geologai gavo neoficialų įsakymą: surasti ir bet kokia kaina išgauti paslaptingą metalą, apie kurį Vakarų pasaulyje sklandė nerimą keliantys gandai. 1943 m. prie geologijos komiteto skubiai buvo „prijungtas“ radioaktyviųjų elementų skyrius, kuriam vadovauti buvo paskirtas pats Lavrentijus Berija.Karas pasitraukė į vakarus, o sovietija atkakliai stengėsi pasivyti prarastą laiką. Pirmieji telkiniai buvo surasti Ferganos slėnyje, vėliau –

„Borlagas“: kas gi iš tiesų vyko slapčiausioje GULAG’o stovykloje? Sovietų sąjungos branduolinio projekto istorijoje yra puslapių, apie kuriuos ilgus dešimtmečius nebuvo priimta kalbėti garsiai. Vienas iš jų – Borsko pataisos ir darbo stovykla, arba „Borlagas“. Oficialiai jis vadinosi „pašto dėžutė Nr. 81“, o telegrafinėje korespondencijoje buvo nurodomas kodiniu pavadinimu „Strela“ („Srėlė”, rus.). Vieta, kurioje buvo kasamas uranas pirmajai sovietinei atominei bombai, buvo taip kruopščiai įslaptinta, kad apie jos egzistavimą nežinojo net daugelis GULAG’o darbuotojų. Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo atverti archyvai, paaiškėjo, kas vyko Čitos „Alpėse” – pačioje Kodaro kalnų grandinės širdyje, daugiau nei dviejų tūkstančių metrų aukštyje virš jūros lygio. „Čitos Alpės“ – vieta, kurioje dar niekada nebuvo

Slapčiausia SSRS vieta: kuo gi užsiiminėjo uždaroje saloje Seligero ežero viduryje? Gorodomlia sala Seligero ežero viduryje šiandien – rami ir vaizdinga vieta. Tačiau sovietmečiu šis vos daugiau nei trijų kvadratinių kilometrų ploto žemės lopinėlis buvo aptvertas spygliuota viela, saugomas KGB agentų ir uždaras pašaliniams. Ką gi slėpė už šios tvoros? Paslaptingos salos istorija – tai XX amžiuje viena po kitos sekusių mįslių virtinė. Nuo vienuolyno iki Pūslelinės instituto: Gorodomlia (pradžioje – Gorodovnia) išgarsėjo dar XVII amžiuje. 1629 m. bojarinas Borisas Lykovas salą padovanojo Nilo-Stolobenskoje dykumos vyrų vienuolynui. Čia išaugo ramus Gafsimano skitas, kuriame gyveno atsiskyrėliai vienuoliai. Manoma, kad būtent Gorodomlios gamta įkvėpė dailininką Šiškiną sukurti paveikslą „Rytas pušyne“ – jis

1883 m. rugpjūčio 27 d. Indonezijoje nutiko įvykis, kuris iki šiol laikomas galingiausia garso banga per visą stebėjimų istoriją. Krakatau ugnikalnio sprogimas sukėlė garsą, kuris buvo girdimas beveik penkių tūkstančių kilometrų atstumu. Palyginimui: jeigu panašus įvykis būtų įvykęs Londone, jo griausmą būtų išgirdę Centrinės Afrikos gyventojai.Šio reiškinio galią sunku atvaizduoti įprastais skaičiais. Triukšmo lygis pasiekė 310 decibelų, o žmogaus skausmo slenkstis yra apie 130 decibelų. Net atominės bombos sprogimas sukelia maždaug 250 decibelų garsą. Rodrigo saloje, esančioje už šiek tiek daugiau nei keturių tūkstančių kilometrų nuo epicentro, vietos uosto viršininkas savo žurnale užrašė, kad girdisi kanonada. Jis negalėjo žinoti, kad tai ne artilerijos šūviai, o visos salos sunaikinimas. Išsiveržimo sukelta

Kagėbistinių šnipų išradingumas ne kartą stebino istorikus ir šios represinės struktūros tyrėjus, tačiau kartą net ir viską matę amerikiečių žvalgybininkai liko suglumę. Taigi, kuo gi kuo projektas „Zlatoust“ abstulbino amerikiečius? Pasaulinės šnipinėjimo istorija – tai daugeliu atžvilgių šnipinėjimo technikos raidos istorija. Puikus sovietinės žvalgybos bendradarbiavimo su inžinieriais pavyzdys tapo operacija „Zlatoust“ (taip pat žinoma kaip „Išpažintis“) – ilgametis slaptų pokalbių klausymasis JAV ambasados Maskvoje. Klausymosi įrenginiai sovietinių specialiųjų tarnybų žinioje buvo dar 1930-aisiais. Tačiau įrengti „ausis“ „Spaso-Hause“ – JAV ambasados pastate – žvalgams pavyko tik prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Dėl atsitiktinumo operaciją „Zlatoust“ teko užbaigti 1952 metais. Dar prieš metus vienas iš Vakarų karinių radistų, perklausinėdamas Tarybų Sąjungos karinių oro pajėgų

Artėjant dūmos rinkimams putininėje imperijoje, vis garsiau ima sklisti gandai apie po rinkimų vyksiančią mobilizaciją. Išties, kvailių bei nusikaltėlių, pasiryžusių išbandyti likimą kariaujant Ukrainoje, smarkiai sumažėjo – pernelyg didelė tikimybė žūti jau pirmųjų mūšių metu. Tikras laimės vaikas yra tas, kuriam pavyksta ilgesnį laiką ir gyvybę išsaugoti, ir galūnes neprarasti. Seniau tarnaujantys smogikai puikiai žino, kad dauguma naujokų vargu ar išgyvens bent kelias dienas, aktyviai medžiojami dronų spiečiaus. Visgi būta mūšio, kuriame kareiviai neišgyvendavo nei paros – kalbame apie Stalingrado mėsmalę, nusinešusią šimtus tūkstančių gyvybių. Rusijoje istorinės pamokos išmoktos itin prastai, tad iki šiol atsiranda glušpetrių, sumaniusių patampyti likimą už ūsų, ir keliaujančių grobti Ukrainos žemes. Mes gi prisiminkime, kaip