Leidykla „Aidai“ » Katalogas » Knygų temos

Knygų temos

« atgal

Šiaurės Atėnų tremtiniai
Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a.

Autorius:
Putinaitė Nerija

Leidykla: Aidai
Metai: 2004

Rodyklės
Puslapių skaičius: 240
ISBN: 9955-656-00-X


Filosofija »


Knygoje aptariamos XX a. ryškiausios lietuviškosios tapatybės paieškų kryptys. Basanavičius, Šalkauskis, Milašius, Marcinkevičius, Beresnevičius brėžė lietuviškosios tapatybės laiką, ribojamą kultūrinio ir politinio išskirtinumo siekio, idėjos apie galingą civilizacinę praeitį ir dabarties nuopolį, vilties dinaminio atgimimo, suskaldančio sąstingyje panirusį blogąjį pasaulį, negalėjimo išsitekti dabartyje ir į neapibrėžtą ateitį nukreiptų atsinaujinimo svajų...

Tvirtos tapatybės išsiilgusi ir aiškią Europos viziją susikūrusi Lietuva šiandien patenka į silpnos tapatybės europinę realybę. Jai atsiverianti Europa yra pasimetusi tarp senųjų idealų ir Europos Sąjungos sutarčių. Ar išgyvens Lietuva būklėje "po Europos"? Lietuviai iki šiol į save žvelgia, tikėdamiesi pamatyti Europos Šiaurės atėniečius, tačiau teišvysta dabartyje nerandančius vietos Senosios Europos tremtinius... 

_________________________________________

LIETUVOS RYTAS 2005 02 14

Lietuviai – amžini Europos tremtiniai
Tauta pakliuvo į J.Basanavičiaus vizijų paspęstus spąstus 
  
  
 Rimvydas Valatka
„Lietuvos ryto“ korespondentas   
 
  
 
 
Trečdalis žmonių Lietuvoje asmeninio gyvenimo nesėkmes verčia krašto nepriklausomybei. Vėl, kaip ir sovietmečiu, tampa madinga keikti Ameriką, netgi į Europą žvelgiama kaip į priešą, kuris grasina lietuvių kultūrai.

Kas nulėmė lietuvių gręžiojimąsi atgal? Nejau iš tiesų tesame „lietuviakalbiai rusai“, kaip teigia kai kurie istorikai ir politologai?

Filosofijos daktarė Nerija Putinaitė ką tiktai išleistoje knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ pateikia daugelį šokiruosiantį atsakymą – dėl tokios savimonės yra kaltas ir tautos patriarchas Jonas Basanavičius.

Interviu su šios knygos autore – apie lietuvius, kurie į save žvelgia kaip į Europos šiaurės atėniečius, bet realybėje tėra nerandantys vietos Europos tremtiniai.

* * *

- Kas mes, lietuviai, esame?

- Vyraujanti mūsų tapatybė – azinė, o ne europinė.

Vienas pagrindinių jos bruožų – žmogaus laisvės ir pilietinio valstybingumo nevertinimas.

Lietuvius gal ir galėtume laikyti „rusais“, bet daug platesne prasme. Kita vertus, šiandien lietuviai save apibrėžia atsiribodami nuo rusų, mėgindami aptikti savo kitoniškumą. Kodėl ne nuo kitų europiečių, pavyzdžiui, vokiečių ar lenkų? Tai – labai iškalbinga.

- Rašote, kad tautos atminčiai didesnį poveikį darė pasakos apie didingus karalius nei asmeninė žmogaus savivoka. Ar ši aplinkybė nulėmė ką nors tokio, dėl ko dabar turime vargo?

- Lietuviškosios tapatybės tipą apibrėžė ir suformavo J.Basanavičius. Nuo europinės tapatybės lietuvius jis orientavo į azinę. J.Basanavičius iškėlė mintį, kad lietuvių ištakos – senosios Azijos civilizacijoje, o lietuviai – išnykusios trakų civilizacijos palikuonys.

J.Basanavičius suformavo ir savotišką moralinį tautos įvaizdį. Jis teigė, kad senoji civilizacija buvo taiki, neagresyvi, vertino bendrumą, neturėjo konfliktų.

- Krikščionių Europai J.Basanavičius suvertė kaltę dėl lietuvių nelaimių?

- Taip, iš Europos į Lietuvą atėjusi tik agresija, nuo kurios pasyvi ir visapusiškai pozityvi civilizacija negalėjusi apsiginti. J.Basanavičius Europą vaizduoja kaip griaunamąją jėgą, besikėsinančią į senąją lietuvių civilizaciją, jos pagoniškuosius ritualus.

Nuo veiklumo, individualizmo ir valios J.Basanavičius lietuvius kreipė į pasyvumą, perdėtą gėrėjimąsi savo praeitimi ir atitrūkimą nuo realybės.

J.Basanavičius nekreipė dėmesio į istoriją, kuri rodo, jog tik Europos dėka Lietuva tapo valstybe, apsibrėžė politiškai ir galėjo išlikti, kad krikščionybė dėjo pastangas pataisyti krašto moralės būklę.

Taigi J.Basanavičius lietuviškąją savimonę nukreipė į svajas, o lietuviškąją savivoką atribojo nuo mėginimų suvokti dabartį ir kelti ateities uždavinius.

- Ar 1918, ar 1990 metų nepriklausomybė artimesnė tautos daktaro tautiškumo sampratai? Iš kur kyla priešprieša tarp lietuvių ir valstybės?

- J.Basanavičiaus tautiškumo sampratai svetimos abi. Jai išvis svetimas valstybiškumas. Jis formavo kultūrinę, o ne politinę tautą.

J.Basanavičius rinkdamas etninę medžiagą iš jos lipino lietuviškąją svajonę. Ja galima gėrėtis, papildyti, tačiau ji nesuteikia jokio impulso politiškai veikti.

Valstybei sukurti bei palaikyti reikia ne kultūrinės kūrybos, o valios pastangų ir asmeninės atsakomybės. J.Basanavičiaus kurta tauta valstybės sukurti negali.

- Bet J.Basanavičiui pirmininkaujant buvo pasirašyta Vasario 16-osios deklaracija.

- Bet jis nebuvo Nepriklausomybės skelbimo iniciatorius. Politinė, moderni, nepriklausoma tauta jam buvo svetimas dalykas.

- Knygoje teigiate, kad geriausia terpė J.Basanavičiaus tautiškumo sampratai skleistis buvo sovietinė okupacija. Daug ką, ypač tremtinių ir rezistentų kartą, šokiruos tokia mintis. Kuo ją grindžiate?

- Sovietmečiu tautiškumas buvo atskirtas nuo politiškumo. Kalbos apie tautiškumą sovietmečiu rėmėsi kultūrine, o ne politine jo samprata. Buvo kalbama apie tautiškumo telkimą ir išsaugojimą.

Ir Atgimimo metais į galimą nepriklausomą Lietuvos valstybę daugeliu atvejų tebuvo žvelgiama kaip į geresnes garantijas kultūriniam tautiškumui išlikti, o ne kaip į kokybiškai kitą darinį.

J.Basanavičiui nepriklausomybės priešaušryje tereikėjo autonomijos. Panašios kalbos skambėjo ir Atgimimo laikotarpiu.

Todėl į abi nepriklausomybes žvelgiu kaip į stebuklą, europinės tapatybės properšas. Tai reiškia, kad J.Basanavičiaus orientacija į Aziją nepavyko iki galo.

- Ką bendra gali turėti tautos patriarchas ir sovietų vykdyta politika?

- Okupantui politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J.Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai.

Jo idėjos okupantui tiko. Iš liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais šokiais ir dainomis.

- Skaitant knygą įstrigo mintis, kad lietuvių tapatybė – egoistinė. Ar tai reiškia, kad mes kažkuo labai skiriamės nuo lenkų ar vokiečių, ir dėl to taip pat patenkame į nelaimių ratą?

- Lietuviškasis tautinis egoizmas tikrai savitas.

Rimtai domėdamasi vokiečių tapatybe netikėtai sau atradau, jog vokiškojoje savivokoje labai aiškus gėrio ir blogio skyrimas. Nuo seniausių laikų vokiečius veda neįsisąmonintas riterio, kovojančio su blogiu ir siekiančio gėrio, vykdančio teisingumą, įvaizdis.

Savo uždavinį Europoje vokiečiai matė kaip kovos su blogiu ir neteisingumu misiją. Šio įvaizdžio transformaciją aptiksime kanclerio Otto von Bismarcko laikų ir vėlesnėje Vokietijoje.

Kad ir kaip būtų, žvelgimas į pasaulį per gėrio ir blogio prizmę yra politinis. Politiškumas čia reiškia, kad gėris nėra kieno nors nuosavybė, kad nė vienas nesame gėrio nešėjai, galime klysti.

Būtent čia įžvelgiu europinės civilizacijos esmę. Ji reikalauja pasiaukoti gėriui ir būti pasirengusiam pripažinti kaltes. Ant šios trapios pusiausvyros laikosi politinė Europos gyvybė. XX a. Europą ištikusios politinės katastrofos yra tokio nusavinimo padarinys.

Vyraujančioje lietuviškoje tapatybėje nerasime nuovokos apie tokią gėrio ir blogio perskyrą.

- Kas būdinga šiai tapatybei?

- Kai įsivaizduojamas viduramžių lietuvis, jis matomas kaip nuo užpuolikų ginantis savo žemę arba terorizuojantis kaimynus. Vienu atveju tai daro iš būtinybės, kitu – įtvirtindamas savo fizinę jėgą.

Tai – ne už gėrį kovojančio kario, o bandito savimonė. Azinė arba barbariška tapatybė. Ši mūsų tapatybė remiasi įsivaizdavimu, kad teisus tas, kuris stipriausias, o jei esi pavergtas, turi susitaikyti su esama padėtimi, iš aktyvaus bandito tapdamas vergu.

Tuomet belieka laukti patogios progos, kai pavergėjas susilpnės. Tokiu mąstymu paremtas sovietinis konformizmas, daugelis sovietmečio realijų vertinimų, jog priešintis nebuvo galima, nes priešas buvo per stiprus.

- Kas atsitinka šitokiam vergui, kai jis gauna laisvę?

- Skonio reikalas. Tiems, kuriems nepatinka kovos, ima ieškoti naujų įsiverginimo formų. Kiti vėl tampa banditais.

Tautiškumas, suprantamas basanavičiškai, tampa ir viena stipriausių įsiverginimo citadelių.

J.Basanavičius nemažai prisidėjo prie to, kad ir dabar daugelis lietuvių sunkiai tampa piliečiais.

- Bet valstybė, kurią kuriame, bent formaliai – europinė?

- Valstybė, kurią mes kuriame, yra europinė, bet jai nepakanka europinės teisinio veikimo formos.

Europinė valstybė remiasi laisve ir, svarbiausia, asmenybe, gebančia šia laisve naudotis bei pasirengusia ją ginti. Kai skundžiamasi pilietiškumo stoka Lietuvoje, tai reiškia, kad sovietmečiu sustiprintas azinis mentalitetas yra daug stipresnis nei laisvės vertinimas.

- Istoriką Edvardą Gudavičių daug kas prakeikė už tai, kad Vytautą jis pavadino šunsnukiu, deromantizuoja mūsų istoriją. Nebijote pykčio?

- Knygoje išryškinau tapatybės tipą, kurį vadinu vyraujančiu.

J.Basanavičiaus suformuotas, jis prisitaikė prie sovietinių aplinkybių, transformuojasi ir prisitaiko prie šiandienos poreikių.

Nėra blogai, kad valstybė saugo tautiškumą. Blogai, kad jame įrašytos J.Basanavičiaus lietuviškumo aksiomos, siejamos su depolitizuotu liaudiškumu, iš praeities nusižiūrėtu etniškumu, o ne su asmens laisve, politiniu galvojimu ir tautos ateities kūrimu.

Taip suprantamas tautiškumas yra pilietiškai žalingas. Tikiu, kad Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurių laisvė prieštarauja šiam įvaizdžiui. Su jais ir dalijuosi mintimis.

- Kai kas pranašauja, jog mes esame gerieji barbarai, įliesiantys Europai šviežio kraujo.

Ar yra pagrindo tokiam optimizmui?

- Tokios kalbos išduoda mūsų silpną tapatybę, polinkį į svajones ir laisvės baimę. Mes išties turime tik destrukcijos patirtį. Tad prasilenkiame su Europa, keliančia laisvės ir pozityvios kovos tikslus.

Taip galvodami ir veikdami galime egzistuoti šalia Europos, net Europoje, bet nei su kitomis tautomis susišnekėsime, nei padarysime joms teigiamą poveikį. Nebent išgąsdinsime ir atgrasinsime.

Jei Lietuva neatras laisvės jėgų, jai gresia užsisklendimas „išskirtinės tautos“ tapatybėje. Neliks nieko kita kaip tautinio menkavertiškumo jausmą slopinti pasakomis apie karalių laikus, nerealiais projektais apie „imperinę“ Lietuvą.

Už šių svajų – viltis, kad kada nors ateis galingas ponas, liaudiškai tariant „rusas“, ir išvaduos nuo sunkios laisvės naštos.
 

cituota iš LIETUVOS RYTAS 2005 02 14

 

Kaina: 18.00 Lt / 5.21 Eur


atsiliepimai



© „Aidai“ – krikščioniškos kultūros tradicija ir dabartis 2004