Straipsniai
Žaviosios Anykščių panoramos
Atrakcijų anuomet nebūta itin daug: užsikarti ant Puntuko, palypėti iki Laimės žiburio, pasidairyti “univermage”, aplankyti Arklio muziejų. Tiesa, dar galėdavai kaitinti šoną Šventosios pakrantėje ar sportuoti Anykščių šilelio sveikatingumo take. Kur tokio būta? Neskubėkite, bičiuliai, ir būsit pirmi: sentimentai išnykusiems “Anykščių šilelio” poilsio namams tebėra gyvi, tad būtinai nukeliausim praeitin. Šiandienos Anykščiuose įdomybių padaugėję bemaž dešimteriopai, tačiau šįkart vaikštinėsim Anykščiuose, turėdami konkretų sumanymą – įamžinti fotogeniškas kurorto vieteles. Transportą paliekam stovėjimo aikštelėje prie Baranausko klėtelės – juokauju, nes Antano Vienuolio memorialinis muziejus ir Antano Baranausko klėtelė yra ant kalvos šalia parkingo – ir pėdinam link Šventosios, tiesa, pirma užsukę į čia pat esantį turizmo informacijos centrą (ganėtinai naujas statinys). Beje,
Povilas Dedėnas. 100.000 vatkų
Pamenate Lietuvos vadovų vizitus į Šalčininkus ar Visaginą? O į Švenčionis, Trakus ar Vilniaus rajoną? Ir aš nepamenu. Nepamenu ir Lietuvos radijo, o ne kažkokio “LRT”, programos lenkų, gudų, rusų kalbomis. Apie Lietuvos televizijos, o ne kažkokios “LRT”, programą kitataučiams net nekalbu. Naivu būtų tikėtis tokių programų, kai vadinamojo “LRT” radijo laidose kliokia nelietuviška muzika. Gal jau laikas “LRT” radiją pavadinti “ENG” radiju, juk dauguma grojamų dainų – anglų kalba? Racionaliau mąstančius nestebina, kad pavardytų rajonų rinkėjai noriai balsavo už Vatkų. Su jais tiesiog nesikalbama, nebendraujama, neįtikinėjama. Tačiau yra ir kitos pilietinio nebrandumo, politinio asocialumo priežastys. Paminėsiu tik kelias. Pirmiausia, šių rajonų gyventojai palikti rusiškos propagandos lauke. Neteko girdėti, kad
Mstislavo Dobužinskio eskizų Antonino Dvoržako operai “Undinė” paroda Druskininkuose
Idėja surengti šią parodą gimė pasitinkant žurnalo „Druskininkų šaltinių undinė“ 180 metų sukaktį. XIX a. kurorto statytojai ir propaguotojai Druskininkų reklamai pasirinko būtent undinės, mitologinės romantinės būtybės, garsėjančiomis savo antgamtinėmis galiomis, personažą. Tuomet leidinio sumanytojas, leidėjas ir bendraautorius Druskininkų gydytojas Ksaveras Volfgangas (1808–1864) nuoširdžiai tikėjo, kad žurnalo turinys padės sveikti ne tik kūnu, bet ir dvasia. Galbūt net atitrauks nuo pasaulio banalybių ir formuos naują, išsilavinusią, mylinčią savo šalį, gerbiančią jos praeitį, papročius kilnią išskirtinę Druskininkų publiką. Tą rodo „Undinės“ leidinio moto, išspausdintas jos tituliniame puslapyje: „Visa žmonių giminė prašė Dievo vienintelio – šviesos“. 1844–1846 metais leistas žurnalas nebuvo iliustruotas, tad norėjosi šios mitologinės būtybės vaizdais skirti dėmesį ne tik
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XVII). Gaišatis
Dažnas šiandienis sovietijos “žinovas” nepasakytų, kas gi buvo žinomiausiu anuo laikmečio simboliu? Vienas spėtų, kad gal kūjis ir pjautuvas, kitas manytų, kad tai raudona žvaigždė, o trečias spėliotų, kad raudona vėliava buvo SSRS simboliu. Juokas ima pasiskaičius tų “žinovų” ir “tyrėjų” rašliavą apie sovietmetį, jiems pažįstamą tik iš šaltų naktipuodžio kraštų, tad ir pagrindinį sovietijos simbolį įvardinti jie nepajėgtų. Jo būta labai elementaraus, ir retsykiais pamatome šį reliktą ir mūsų būtyje. Tai – eilė. Anuomet eilė būdavo viskam: butui, paskyrai automobiliui, šaldytuvui, lovai, dešrai ir kiaušiniams. Vėlyvuoju sovietmečiu eilė pasigražino ypatingu atributu – talonu pirmo būtinumo prekėms: skalbimo milteliams, muilui, cukrui, degtinei ir t.t. Kodėl atsirado šios eilės, sužinosime kitoje
Veidus keitęs Stuokos perliukas
Pamenate mūsiškį apsilankymą vilniškėje šv. Kazimiero bažnyčioje, kuriai teko pabūti ir stačiatikių maldos namais, ir kaizerinės įgulos bažnyčia, ir sandėliu, o sovietmečiu – ateizmo muziejumi, prarandant didžiąją dalį interjero grožybių? Ne kažin ką mažiau įdomi ir bažnyčios kaimynės – Vilniaus rotušės – veidų kaita, mat jai irgi tekę būti ir miesto teatru, ir dailės muziejumi, ir, savaime suprantama, kadaise atlikti rotušės funkciją. Pakviesiu jus kartu pakeliauti į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus architektūrinio perliuko praeitį, pasidairant ir rotušės erdvių dabartyje. Tokią rotušę išvydo dailininkas XIX amžiuje. Rotušės Lietuvoje pradėtos statyti XIV a. pabaigoje, miestams įgijus savivaldos – daugiausia Magdeburgo – teises. Pirmoji rotušė XIV amžiaus pabaigoje pastatyta būtent Vilniuje – gotikinė, su aukštu
Petras Bluzma. 1965. Sajanų kalnuose (II)
Apsnigti ir paklydę. 1965.09.02 Pusryčiams išgėrę tik arbatos, išskubėjome ieškoti žvejų gyvenvietės. Radome ją per puskilometrį nuo upės. Slėnyje tarp dviejų kalvų stovėjo keli barakai, bėgiojo bent septyni dideli šunys. Ant sienos prikaltas džiūvo meškos kailis. Netrukus išėjusi moteriškė pasakė, kad vyrai kitame barake. Mums ten įėjus, prie tašytų lentų stalo, apkrauto nešvariais indais, žuvų gabalais ir dar visokiais rakandais, linksmai šnekučiuodamiesi sėdėjo du vyrai, – vienas jau apie 60, kitas – dar gal 30 metų amžiaus. Abu buvo stipriai išgėrę, vos apvertė liežuvius, bet sužinoję, kas mes ir iš kur, puolė mus klausinėti, atsiprašinėdami, kad jie girti. Mums iškart pripylė po puoduką cukrinio su apyniais daryto alaus, iš palėpės
Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės
Vajė, apsižiūrėjau, kad apie pačią Krokuvą dar nesu jums nieko papasakojęs, nors joje regėjome jau ne tiek mažai: didžiąją sinagogą, smako urvus, Vavelio kunstkamerą, šv. Andriaus bažnyčią, Mergelės Marijos baziliką, Vavelio lobyną, švč. Trejybės šventovę, šv. Kryžiaus bažnyčios senovinius mūrus, popiežiaus vardu pavadintą muziejų, Karolio Vojtylos būstą, kovos žirgų ekspoziciją, dominikonų vienuolyną, apaštalų Petro ir Pauliaus buveinę, ir net papietavome jaukioje “Tawerna Miejska”! Taigi, esame pažinę jau keliolika Krokuvos pažibų, o kur dar akis džiuginantys Vavelio vaizdai, laukiantys mūsų artimoje ateity… Šįkart leisime sau tiesiog ramiai pasivaikščioti istorinės sostinės gatvelėmis, dairydamiesi į senuosius pastatus, prisimindami vieną-kitą faktą apie Krokuvos praeitį ir garbingą istoriją. Taigi, Krokuva yra vienas seniausių Lenkijos miestų:
Ratuoti atradimai siauruko valdose
Per dieną būtume Anykščiuose išvydę gerokai daugiau, jei ne mūsų sutikti žmonės: pasišventę savajam darbui, žinantys apie savuosius “globotinius” daug ir dar truputį, lengvai ir maloniai bendraujantys, kupini idėjų ir vizijų ateičiai. Nesigailime, kad neįvykdėm numatyto aplankytinų įdomybių planelio, nes pozityviausiu atradimu ir buvo sutikti savojo amato entuziastai. Tiesa, naujovių išvydome visose anykštėnų puoselėjamose atrakcijose, nes muziejininkai nesėdi rankas sudėję, ir vis sugalvoja puikių naujovių. Vieną jų aptikome Siauruko – Aukštaitijos siaurojo geležinkelio – muziejuje, padedami nepamainomo gido ir muziejininko Raimondo, su kuriuo smagu buvo ne vien apie istoriją pasišnekėti, bet prisiminti sovietmečiu klausytą roką, irgi padėjusį atsispirti peršamoms ideologinėms melagystėms, juk rokas – protesto kultūra! Visgi meluočiau jums teigdamas,
Drožybos stebuklai Arklio muziejuje
Pats Arklio muziejaus pavadinimas yra šiek tiek apgaulingas – peršantis mintį, kad išvysime pakinktus ir padargus, na, galbūt vieną-kitą vežimą ir susenusią bričką. Neužilgo pusės amžiaus jubiliejų švęsiantis muziejus stebina ekspozicijų įvairove ir nuolatiniu jų atsinaujinimu. Čia rasi interaktyvią arklinio transporto priemonių ekspoziciją, etnografines sodybas, veikiančią kalvę – joje galėsite pūsti dumples, kol kalvis nukaldins jums drūtą vinį – žirgo svarbos karyboje parodą, įspūdingus arklinio gaisrininkų transporto eksponatus, drožėjų įrengtą vaikų žaidimo miestelį, pajodinėsite žirgais ir pamaloninsite sielą talentingiausių drožėjų sukurtais stebuklais, saugomais už tvirtų klėties durų. Tiesa, dar nepaminėjau du jaukaus medinuko aukštus užimančią audimo ekspoziciją, keramikių dirbtuves ir jodinėjimo maniežą, kuriame raumeningi ristūnai mokomi nepriekaištingai vykdyti raitelio valią.
Virtuali paroda, skirta kunigo Juozo Zdebskio 90-osioms gimimo metinėms
1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės apskrities, Krosnos valsčiaus, Naujienų kaime gimė vienas žymiausių Lietuvos disidentų, aktyvus kovotojas už tikinčiųjų teises, kunigas Juozas Zdebskis. Mokydamasis Kalvarijos gimnazijoje, būsimasis kunigas subūrė ateitininkų būrelį. 1947 m. sovietinio saugumo buvo suimtas, apkaltinus priklausymu lietuvių tautiniam pogrindžiui, tačiau pritrūkus įkalčių, paleistas. 1948‒1952 m. J. Zdebskis mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1952 m. rugsėjo 21 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas suteikė kunigystės šventimus. Kunigavo Šiluvoje (Raseinių r.), Raseiniuose, Šiupyliuose (Šiaulių r.). Nuo 1956 m. rugsėjo tęsė teologijos studijas, tarnaudamas vikaru Kauno Vilijampolės bažnyčioje. „Giliai tikintis, stiprios valios ir labai paprastas“ ‒ apibūdino kunigą Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) agentas „Beržas“, 1956 m. lapkričio 28 d. teiktame
Anykščių permainos ir įdomybės (I)
Ne, bičiuliai, apie Anykščių praeitį bei dabartį pasakosiu jums ne iš nuogirdų, nes pirmąsyk apsilankiau anykštėnų perliuke prieš pusę amžiaus, būdamas vos kelerių: tąsyk, o ir dar daugelį kartų, ilsėjomės “Anykščių šilelyje” (būta tokių poilsio namų, apie kuriuos paporinsiu kitoje kelionėje praeitin). Šįkart dairysimės Anykščių centre, atrasdami permainas, žvilgterėdami ir atgalios. Taigi, stovime Anykščių centre esančioje Antano Baranausko aikštėje, kurioje ne vieną amžių vyko anykštėnų šventės. Jau tik vyresni anykštėnai pamena šalia aikštės buvusį buitinio aptarnavimo kombinatą, restoraną “Puntukas”, visus tris aukštus pirkėjams atvėrusią universalinę parduotuvę, daugelio vadintą “univermagu”. Kiek tolėliau nuo aikštės iškilo modernus pastatas, turėjęs “tarprajoninių kultūros namų” statusą (išsamiau apie šį statinį papasakosiu kitąkart). Pastato išskirtiniu akcentu
Edukacija “Smėlio ženklai” Druskininkų miesto muziejuje
Gegužės 18 d. 18 val. kviečiame į kūrybinį ir terapinį nemokamą užsiėmimą – meninės kūrybos įrankis šįkart bus smėlis! Su meno terapijos edukatore Rita Klevinskiene dekoruosime paveiksliukus spalvotu smėliu – ir kartu gvildensime Dzūkijos smėlio ženklus. Vietų kiekis ribotas, reikalinga išankstinė registracija tel. +370 313 51024. Renginys iš projekto „Smėlio ženklai – Dzūkų krašto liudytojai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė. Druskininkų miesto muziejaus informacija
Petras Bluzma. 1965. Sajanų kalnuose (II)
Pakrančių uolomis. 1965.08.31Vos švintant išėjau medžioti. Per porą valandų eidamas upės intaku aukštyn, nieko nesutikau, tik grįždamas kalno šlaite mačiau maralo patelę. Grįždamas užmečiau meškerę ir sugavau keletą kiršlių, bet labai sušalau., – kalnų viršūnėse matėsi šviežiai iškritęs sniegas. Pavalgę, visi ėmėmės suplyšusių batų taisymu, tad pakilome eiti toliau jau po pietų. Nuėję apie 2-3 km, apsidžiaugėme palikę plaustą, nes tarp stačių skardžių suspausta upė tapo labai srauni, šniokšdama ir putodama ritosi per didžiulius akmenis bei uolas. Vargu ar būtume čia praplaukę neapvirtę ar nesudužę.Netrukus priekyje pasirodė nepraeinamos aukštos uolos, nutarėme perbristi į kitą krantą. Pirmiausia bandė bristi Algis, bet grįžo, – buvo per gilu. Tuomet paėjus truputį žemiau išsirengęs bandžiau
Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos šaulių sąjunga kviečia paminėti Ukrainos didvyrių pagerbimo dieną
Nuo pat senų laikų Ukraina kovoja su įsibrovėliais. Amžius trunkanti kova už valstybę į tautos istoriją įrašė daugybę laisvės karvedžių, kuriuos ukrainiečiai gerbia ir vertina. Jie ne tik naikino priešą, tačiau padėjo pamatus ir parodė tėvynės meilės pavyzdį ateities kartoms. Paaukoję brangiausią – savo gyvybę, savo šaly yra pagerbiami per Ukrainos didvyrių pagerbimo dieną, vieną svarbiausių valstybės švenčių. Šią dieną prisimenami Kijivo Rusios karžygiai, Zaporižės sičės kazokai ir jų etmonai, Ukrainos liaudies armijos (1917–1921) ir Ukrainos sukilėlių armijos (1942–1960) kariai, nuo 2014-ųjų kare su Rusija žūstantys Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai bei kiti kritusieji už Ukrainos laisvę. Šią dieną prisimenamas ir pagerbiamas tokių asmenybių kaip Ivanas Mazepa, Simonas Petliura, Stepanas Bandera
Kavarsko skanumynai ir įdomybės
“Tai grįždami atgal, į Kavarsko koldūninę užsukit: ar esat ragavę tų gardžiųjų koldūnų?”, – klusteli siauruko muziejaus siela Raimondas, o aš net susigėstu nuo minties, kad būčiau ir pamiršęs pasilankyti garsiojoje užeigoje, į kurią planavau tikslingai nuvykti, kad galėčiau palyginti koldūniukus su ragautais Viduklėje. Netrunkame apsispręsti, kad po Anykščių įdomybių – joms kurortas tiesiog nusėtas – pavakarosime Kavarsko koldūninėje, o ir žymųjį šaltinį turėsime progą aplankyti. Raimondas netrunka patarti, kad koldūninė įsikūrusi prie bažnyčios, tad niekaip neišeis ją pravažiuoti. Beje, puiku būtų, kad atsirastų išradinga iškaba – kad ir didžiulis ant šakutės pamautas koldūnas – prie J.Tumo-Vaižganto ir Šaltinio gatvių sankryžos Kavarske, šalia kurios ir įsikūrusi žymioji koldūninė, skaičiuojanti jau
Laisvės balsų talkininkai
Tarkim, jūsų atlyginimas nepilni du šimtai, o radijo imtuvas visą šimtinę kainuoja: ar pirktumėte? Sakot, atlyginimas dabar jokie du šimtai, o tūkstantis du šimtai? Tuomet ar atiduotumėt pusę jo už radiją? Tiesa, dabar radiją įpirksi ir už keliasdešimt, o už šimtinę jau visai neblogą aparatą nusipirksi. Mūsų dienomis už išmanųjį dažnas bevelija atiduoti pusę algos, nors vargu ar yra racijos tokiame sprendime… Kodėl gi mūsų tėvai sovietmečiu nedvejodami mokėjo šimtinę už gerą radijo aparatą, juk galėjo už keliasdešimt rubliukų įsigyti nediduką imtuvėlį? Priežastis buvo, ir jos būta labai svarios, tad šįkart leisimės kelionėn į praeitį, kai radijas buvo reikalingas išgirsti laisvės ir tiesos žodį iš anuomet tokių tolimų Vakarų. Išvykos
Sumetėjus jau panelė, bet kokia guvi – tikra “Žarija”!
“Ne vien duona žmogus gyvas” byloja liaudies išmintis, “ne vien valgiais lankytoją prisikviesi” – perfrazuotume mes senąją patarlę. Išties, lankydamiesi garsiajame Šeduvos malūne, buvodami jo praeityje, prisiminėme daugybę protingų sprendimų, lėmusių fantastišką ten veikusios (ir tebeveikiančios) užeigos populiarumą. Šįkart užsuksime Šeduvos malūno kaimynėn, taip pat įsikūrusioje netoliese Panevėžio-Šiaulių kelio, ir pasidomėsim, kuo svečius vilioja ši smuklė. Tiesą sakant, tai ne vien užeiga, o visas laisvalaikio paslaugų kompleksas, kurį ir bandysim apeiti. Rasim laiko ir užkąsti, nes smuklė vaišina tradicinės lietuviškos virtuvės patiekalais, o kainos čia nei kiek neprimena prabangių restoranų lupikiškas. Nei vienas nenorime permokėti, bet jei vienoje ar kitoje užeigoje cipkių kaina skirsis puse euro, tai nesivarginsime ieškoti kitos.
XXI amžiaus brokdariai
Žodis “brokas”, kadaise reiškęs nekokybišką, prastą gaminį, šiandieną pakeistas švelnesniu žodžių dariniu – “prastesnės kokybės”. Berods, imamės prisibijoti apibūdint brokdarius – broko gamintojus – tikruoju vardu. Kaip ten bebūtų, brokdariai iki šiol gyvuoja, už savivaldybių ar valstybės pinigus kurdami patį tikriausią broką. “Pasigrožėti” brokdarių darbeliais galima Vilniuje, Žaliųjų ežerų gatvėje, kur trupa vos prieš pusmetį(!) paklotas asfaltas, ir slenka naujo dviračių tako sankasa – ji niekuo nebuvo sutvirtinta. Belieka klausimėlis, ar mūsų visų pinigėliais brokdariams bus dosniai atseikėta? Jei brokdariai kam reikia pažadėjo ką reikia – tikėtina, jie ir pinigėlius gaus, ir broką paliks neištaisytą. O ką gi garbieji Vilniaus savivaldybės prievaizdai, iki šiol nesiteikę atvykti brokdarių darbelių apžiūrai? Ar
Gegužinis 1993-ųjų snukiadaužis
Prabėgs kelios dienos, ir didžiausio XXI amžiaus karo sukėlėjai vėl žvangins ginklus putininės imperijos sostinėje, prisimindami pergalę prieš kitą blogį – nacius. Net ir prabėgus bemaž aštuoniasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, lenda viešumon visiško sovietinių kareivų beširdiškumo ne priešininkų, o savų kariškių atžvilgiu: mūšin varytos alkani ir prastai ginkluoti būriai, o žuvusius nesivarginta skaičiuoti. Didžiuliai nuostoliai grobikiškame kare Ukrainoje nesutrukdys dabartiniams “deržavos” kareivoms žleginti tankų vikšrus ir girtis ginkluotės “gausa”, nes putininė imperija nelabai ir turi kuo daugiau pasigirti. Neskirsim laiką nei sovietų imperijoje švęstai, nei putininėje agresorėje pompastiškai minimai gegužės 9-ajai, o kreipsim žvilgsnius į kitą rusų visuomenės ligą – gegužės 1-osios minėjimus, prieš keliasdešimt metų pradėjusius
Europos muziejų naktis Druskininkų miesto muziejuje ir Galerijoje
Europos muziejų naktis Druskininkų miesto muziejuje ir Galerijoje! Gegužės 18 d. nuo 18:00 iki 23:00 val. Jūsų laukia nemokami, vakarinių šviesų nuspalvinti apsilankymai Muziejuje ir Galerijoje. Druskininkų miesto muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 59): Išskirtinis apšvietimas leis patirti linksmą erdvę viloje „Linksma“ ir leistis į nepamirštamą kelionę ekspozicijų ir parodų takais. Šiais metais švenčiame Druskininkų kurorto įkūrimo 230 metų gimtadienį ir žurnalo „Druskininkų šaltinių undinė“ 180 metų sukaktį nuo pirmojo numerio išleidimo. 18:00 val. kviečiame į kūrybinę smėlio edukaciją „Smėlio ženklai“, kurią ves meno terapijos edukatorė Rita Klevinskienė. Edukacinio užsiėmimo metu iš spalvoto smėlio kursime paveikslėlį, gvildensime Dzūkijos smėlio ženklus. Būtina išankstinė registracija tel. +370 313 51024. Renginys iš projekto
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Žaviosios Anykščių panoramos
Atrakcijų anuomet nebūta itin daug: užsikarti ant Puntuko, palypėti iki Laimės žiburio, pasidairyti “univermage”, aplankyti Arklio muziejų. Tiesa, dar galėdavai
Povilas Dedėnas. 100.000 vatkų
Pamenate Lietuvos vadovų vizitus į Šalčininkus ar Visaginą? O į Švenčionis, Trakus ar Vilniaus rajoną? Ir aš nepamenu. Nepamenu ir
Mstislavo Dobužinskio eskizų Antonino Dvoržako operai “Undinė” paroda Druskininkuose
Idėja surengti šią parodą gimė pasitinkant žurnalo „Druskininkų šaltinių undinė“ 180 metų sukaktį. XIX a. kurorto statytojai ir propaguotojai Druskininkų
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XVII). Gaišatis
Dažnas šiandienis sovietijos “žinovas” nepasakytų, kas gi buvo žinomiausiu anuo laikmečio simboliu? Vienas spėtų, kad gal kūjis ir pjautuvas, kitas
Veidus keitęs Stuokos perliukas
Pamenate mūsiškį apsilankymą vilniškėje šv. Kazimiero bažnyčioje, kuriai teko pabūti ir stačiatikių maldos namais, ir kaizerinės įgulos bažnyčia, ir sandėliu,
Petras Bluzma. 1965. Sajanų kalnuose (II)
Apsnigti ir paklydę. 1965.09.02 Pusryčiams išgėrę tik arbatos, išskubėjome ieškoti žvejų gyvenvietės. Radome ją per puskilometrį nuo upės. Slėnyje tarp
Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės
Vajė, apsižiūrėjau, kad apie pačią Krokuvą dar nesu jums nieko papasakojęs, nors joje regėjome jau ne tiek mažai: didžiąją sinagogą,
Ratuoti atradimai siauruko valdose
Per dieną būtume Anykščiuose išvydę gerokai daugiau, jei ne mūsų sutikti žmonės: pasišventę savajam darbui, žinantys apie savuosius “globotinius” daug
Drožybos stebuklai Arklio muziejuje
Pats Arklio muziejaus pavadinimas yra šiek tiek apgaulingas – peršantis mintį, kad išvysime pakinktus ir padargus, na, galbūt vieną-kitą vežimą
Virtuali paroda, skirta kunigo Juozo Zdebskio 90-osioms gimimo metinėms
1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės apskrities, Krosnos valsčiaus, Naujienų kaime gimė vienas žymiausių Lietuvos disidentų, aktyvus kovotojas už tikinčiųjų
Anykščių permainos ir įdomybės (I)
Ne, bičiuliai, apie Anykščių praeitį bei dabartį pasakosiu jums ne iš nuogirdų, nes pirmąsyk apsilankiau anykštėnų perliuke prieš pusę amžiaus,
Edukacija “Smėlio ženklai” Druskininkų miesto muziejuje
Gegužės 18 d. 18 val. kviečiame į kūrybinį ir terapinį nemokamą užsiėmimą – meninės kūrybos įrankis šįkart bus smėlis! Su
Petras Bluzma. 1965. Sajanų kalnuose (II)
Pakrančių uolomis. 1965.08.31Vos švintant išėjau medžioti. Per porą valandų eidamas upės intaku aukštyn, nieko nesutikau, tik grįždamas kalno šlaite mačiau maralo
Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos šaulių sąjunga kviečia paminėti Ukrainos didvyrių pagerbimo dieną
Nuo pat senų laikų Ukraina kovoja su įsibrovėliais. Amžius trunkanti kova už valstybę į tautos istoriją įrašė daugybę laisvės karvedžių,
Kavarsko skanumynai ir įdomybės
“Tai grįždami atgal, į Kavarsko koldūninę užsukit: ar esat ragavę tų gardžiųjų koldūnų?”, – klusteli siauruko muziejaus siela Raimondas, o
Laisvės balsų talkininkai
Tarkim, jūsų atlyginimas nepilni du šimtai, o radijo imtuvas visą šimtinę kainuoja: ar pirktumėte? Sakot, atlyginimas dabar jokie du šimtai,
Sumetėjus jau panelė, bet kokia guvi – tikra “Žarija”!
“Ne vien duona žmogus gyvas” byloja liaudies išmintis, “ne vien valgiais lankytoją prisikviesi” – perfrazuotume mes senąją patarlę. Išties, lankydamiesi
XXI amžiaus brokdariai
Žodis “brokas”, kadaise reiškęs nekokybišką, prastą gaminį, šiandieną pakeistas švelnesniu žodžių dariniu – “prastesnės kokybės”. Berods, imamės prisibijoti apibūdint brokdarius
Gegužinis 1993-ųjų snukiadaužis
Prabėgs kelios dienos, ir didžiausio XXI amžiaus karo sukėlėjai vėl žvangins ginklus putininės imperijos sostinėje, prisimindami pergalę prieš kitą blogį
Europos muziejų naktis Druskininkų miesto muziejuje ir Galerijoje
Europos muziejų naktis Druskininkų miesto muziejuje ir Galerijoje! Gegužės 18 d. nuo 18:00 iki 23:00 val. Jūsų laukia nemokami, vakarinių
You must be logged in to post a comment.