Straipsniai
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Atskira tema būtų Lenkijos ir Lietuvos restauratorių bendradarbiavimas – mūsiškiai daugel ko pasimokė kaimyninėje šalyje, o ir Vilniaus senamiestyje lenkai sovietmečiu restauravo ne vieną objektą. Tačiau šįkart domėsimės nagingųjų Lenkijos restauratorių bei muziejininkų darbais ne mūsų šalyje, o pačioje Lenkijoje. Vavelyje jau aplankėme keletą įdomių objektų: pabuvojome svečiuose pas smaką, grožėjomės kovos žirgų padabinimu, buvome užsukę į Jono Pauliaus II vardu pavadintą bažnytinį muziejų. Tiesą sakant, Vavelyje lankytinų objektų tiek daug, kad ramiai gali visą dieną ten vaikštinėti, pasistiprindamas čia pat veikiančioje užeigoje. Lenkų muziejininkus ir restauratorius galima tik girti už nuoseklumą ir sumanų ekspozicijų įrengimą, dvelkiantį solidžiu europiniu lygmeniu. Na, o mes šmurkštelsim ten, kur karalius vaikščiojo pėsčias, o
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (IV)
1964.08.22, šeštadienisAtsibudę ryte nusivylėme, girdėdami kaip į palapinės stogą papsi lietaus lašai. Vanduo prasisunkė ir į palapinės vidų permerkdamas miegmaišius. Išlindę iš palapinių pamatėme sniegą per naktį padengusį kalnų šlaitus ir viską aplinkui. Lyjant jis tirpo, nyko akyse, , bet lietus nesiliovė. Elbrusas ir kitos viršūnės skendėjo rūke. Po pusryčių abudu Jonai išėjo žvalgybon link perėjos, o aš – prie ledyno “liežuvio” esančio už 2-3 km. Kylant upeliu stebėjau kaip greitai vandens srovė apzulina akmenis juos ridendama, – juo arčiau ledyno, tuo aštresnės buvo upelio akmenų briaunos. Priėjus ledyno pakraštį, aiškiai matėsi jį sudarančio ledo sluoksniuotumas. Iš po ledyno sruvo drumzlino vandens srautai, o nuo jo viršaus dundėdami ir šokinėdami
Futbolo aistros, džiuginę atgimstančią Lietuvą
Gal vienam-kitam ir sunku patikėti, tačiau absoliuti dauguma faktų, nutikimų ir istorijų, kuriuos pasakoju jums, yra tikroviški, tik retsykiais šiek tiek padailinti emociniu atspalviu. Tad ir šįsyk pasakosiu jums tikrus įvykius, nors nuo manosios jaunatviškos praeities ir prabėgo keliasdešimt metų. Mūsų kelionės atgalios tikslas – puiki Vilniaus futbolo komanda “Žalgiris”, sovietmečio pabaigoje garsėjusi Lietuvoje ne menkiau, nei jos kauniškė bendravardė. Tiesa, tiek Europoje, tiek pasaulyje kauniškis “Žalgiris” buvo žinomas daugsyk geriau, tačiau Vilniaus futbolininkai Lietuvoje garsėjo taip pat solidžiai, o ir žmonių buvo mylimi be galo. Ne už tvirtą stotą ar gražias akis, o už puikias pergales, ryžtą, atkaklumą, beatodairišką užsispyrimą kautis kaitroje ar šaltyje, ir už sumanią Benjamino Zelkevičiaus
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – knygos apie tarnybą šauktine pristatymas
Būdama 31 metų, palikusi įsibėgėjančią karjerą ir mėgstamas veiklas, knygos autorė Raminta Bekešiūtė išėjo atiduoti duoklės Tėvynei. Devynis mėnesius kaip savanorė atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Savo džiaugsmus ir nuoskaudas, patirtis ir baimes sudėjo į dienoraštį. Knygoje „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagražinimų“ viskas pateikta be pagražinimų ir filtrų. Apie pritrintas kojas ir bemieges naktis, apie savivertę ir jausmus, apimančius rankose laikant ginklą. Apie netvarkingai paklotas lovas ir valgyklos maistą. Apie šauktinius, kokie jie dabar ir kokie į tarnybą ateidavo anksčiau. Kaip pasikeitė jaunimas ir kiek kiekvienas širdyje esame patriotas. Apie visa tai ir ne tik – šioje knygoje „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagražinimų“. Susitikimas
Pasaulinės kultūros dienos minėjimas Žemaitijos sostinėje
Balandžio 15 dieną Telšių kultūros centras tradiciškai atvėrė savo duris ne tik kultūros mylėtojams, bet ir visiems, norintiems šią dieną pabūti bendrystėje. Ši diena, skirta Pasaulinei kultūros dienai, buvo paminėta neįprastu būdu – pasibuvimo, šilumos ir kavos aromato aplinkoje, su šūkiu „Kultūra kaip kava – šildo“. Susirinkusius sveikino Telšių kultūros centro režisierė Alina Gintalienė, kuri viso Telšių kultūros centro kolektyvo vardu nuoširdžiai linkėjo visiems puikaus laiko šventės metu. „Tai puiki proga pasidalinti šiluma ir energija su visais, kurie kasdien skiria savo gyvenimą kultūrai. Ačiū, kad esate kartu šiandien”, – su šypsena sakė A. Gintalienė. Taip pat sveikinimo žodžius ir kvietimą į vakaro renginį Telšių kultūros centre tarė Telšių rajono savivaldybės
“Egle”, mano sese, mudviejų dalia – džiaugtis laime dviese, ir…” (III)
“Eglė” turtinga daug kuo – ne vien gardžiu maistu ir gydomųjų procedūrų gausa, bet ir ypač liberaliu poilsio režimu: jam skirtos aštuonios valandos nuo 23-os iki 7-os. Būtent tuo laiku korpusų durys būna užrakintos. Rodos, sanatorija turėtų dar griežčiau riboti aktyvumo valandas (pvz. gyvenamosiose rajonuose galioja 22-os – 8-os val. ramybės režimas), bet dėl nežinomų man ir jums priežasčių “Eglėje” galima ir ilgiau pavakaroti, ir ryte baladotis nuo pat septintos. Galbūt šis režimas išlikęs nuo anų laikų, kai sanatorijoje ilsėjosi žemdirbiai, įpratę keltis vos prašvitus, bet gi jie ir gultis anksčiau įpratę, nei vienuoliktą vakaro… Ypatingos racijos “Eglėje” galiojančioje poilsio valandų tvarkoje neieškojau, nes jos ten paprasčiausiai nėra, kaip ir
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (III)
1964.08.18, antradienisMiegojome ilgai, nes šiandieną ketinome žygiuoti tik iki Džampakolo perėjos, kad kitą dieną ją šturmuotume. Po vakar dienos visas kūnas atrodė tarsi sudaužytas. Bet iškeliavus viskas pasitaisė. Eidami regėjome įstabų vaizdą – saulės spindulių sujudinti ir nuauksinti slėnio debesys pakilę aukštyn tarsi „atpjovė“ spindinčias kalnų viršūnes, kurios, atrodė, plaukia danguje ant debesų plausto. Puolėme fotografuoti, bet mano aparate užsikirto fotojuosta, o kol aš ją sutvarkiau, debesys jau išsisklaidė.Po valandos ėjimo pasiekėme mineralinio vandens šaltinius. Čia radome ir grupę turistų, kurie kūreno laužą šildydami mineralinį vandenį specialiai tam pastatytoje vonioje, kurioje paskui maudėsi. Mes pasitenkinome ragaudami iš po akmenų besiveržiantį, putojantį, sieros vandeniliu kvepiantį mineralinį vandenį Narzaną. Visai šalia gurgėdamas
Vingio parką drebinusių renginių aidai
Neblėstantį Vingio parko populiarumą nėra sunku paaiškinti, juk puikios akustikos estrada bei erdvi pieva priešais yra puikiausia vieta masiniams renginiams, galbūt vienintelė tokia Lietuvoje. 1960-ų Dainų šventei pastatyta estrada tarnavo ir parodų surengimui, nes Dailės parodų rūmai – dabar Šiuolaikinio meno centras – duris atvėrė 1967-ais, o kitas Vingio estrados konkurentas – Koncertų ir sporto rūmai – atidaryti 1971-ais. Istorija besidomintys netruks prisiminti, kad iki estrados pastatymo įvairios parodos ir renginiai vilniečiams dažniausiai rengti Bernardinų sode, anksčiau turėjusiame keletą pavadinimų: Botanikos, Jaunimo, Sereikiškių. Estrada tvirtai perėmė parodų surengimą bemaž visam 7-am dešimtmečiui. Kokių gi renginių būta Vingyje? Praėjus vos metams po estrados pabaigtuvių – statybininkams smarkiai skubėjus, estrados vidaus patalpos
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai (I)
Pamenate mūsiškį vaišinimąsi Jūrmalos užeigose? Šaunuoliai! Šįsyk mūsiškė išvyka nebus skirta gastronomijai, nors kavos bei ledų ir nusipirksime Kremerių parko rotondoje. Vaje, būsiu jau išsidavęs, kad ganysime akis nuostabiu oru ir nuostabioje vietoje – pariedėsim keletą kilometrų į labiausiai nuo Rygos nutolusį Jūrmalos pakraštį, ir aplankysim Kremerių įdomybes. Miestuką, formaliai esantį Jūrmalos dalimi, pasieksime riedėdami Rygos-Ventspilio plentu per vieną Latvijos pažibų – Kemerių nacionalinį parką, garsų Didžiuoju Kemerių raistu ir kitomis gamtos įdomybėmis. Taigi, kas tie Kemeriai ir ką ketiname juose atrasti? 1928–1959 metais Kemeriai buvo atskiras miestukas, garsėjęs gydomojo purvo voniomis ir prabangiais viešbučiais. Šiandieną jame gyvena apie ~2000 gyventojų. Pavadinimas Kemeri’ai (Kemmern) pirmą kartą pasirodė rašytiniuose šaltiniuose po
Medinė Jūrmala vs. medinė Palanga: kuri sužavės labiau?
Mūsų pamėgtai gintarinei Palangai ši dvikova lengva nebus, nes Jūrmala yra antrasis plotu Latvijoje miestas, tiesą sakant – visa nedidelių kurortų virtinė, nutįsusi šalia Rygos įlankos net keliasdešimt kilometrų. Palanga – lietuviškas kurortas, o Jūrmaloje vilas sau statėsi visos carinės imperijos šulai, geležinkelio atšaka nuteista dar cariniais laikais (1877 m.), tad iki šiol rygiečiai mėgsta į Jūrmalos miestukus atvažiuoti traukiniu, todėl ir geležinkelio stotys čia vertos atskiro dėmesio dėl įdomios architektūros. Na, o mes bandysim architektūros meną – todėl ši apybraiža ir pakliuvo rubrikon “Mūzų draugijoje” – pažinti dairydamiesi tai Jūrmaloje, tai Palangoje. Tikiuosi, toks pasivaikščiojimas jus sudomins, nes panašaus sumanymo kol kas neaptikau. Viršuje esančios nuotraukos pakraštys išduos, kad
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (II)
1964.08.14, penktadienisŠeštą valandą ryte prabudome garlaivio denyje įsirengtame guolyje iš palapinių, miegamųjų maišų ir antklodžių. Laivo gilumoje ritmingai ūžė galingas motoras. Šis laivas 1939 metais pastatytas Vokietijoje, karo metu vežiojo ginklus ir šaudmenis, o dabar raižo Juodąją jūrą 25 km/val. greičiu, vežioja poilsiautojus, kai kuriuos krovinius. Jo ilgis – apie 150 metrų, gali gabenti 4-5 tūkst. tonų krovinių. Jūra buvo rami, nuklota mažomis bangelėmis, bėgančiomis pro šalį ir tolstančiomis kartu su laivo palikta putoto vandens juosta. Septintą valandą denio keleiviams teko palikti guolius ir užsilipti ant suolų, kol vienas jūreivis su gumine žarna plovė medinį denį. Aštuntą valandą atplaukėme į rūkstančiais kaminais „pasipuošusį“ Novorosijską. Išsiskirstėme laive po visus kampus, jeigu būtų
Smagių vaikystės akimirkų atspindys – Žaislų muziejus
“O, kaip norėčiau atgalios į jaunystę savo!” – dainavo žavi, charizmatiška, subtiliai moteriška lietuviškosios estrados primadona: laimingi galėję kurti dainas šiai tikrojo Lietuvos elito atstovei. Šįkart pakviesiu jus apsilankyti ne jaunystėje – į ją mes irgi tikrai rasime kelią sugrįžti – o vaikystėje, kurią atradau apsilankęs tokio pat, kaip ir aš, keistuolio (gerąja prasme) ir entuziasto Povilo jau gerą dešimtmetį puoselėjamą unikalų muziejų. Maniau, kad jį labiausiai mėgsta ir lanko vaikai, bet, pasiklausęs Povilo pasakojimo – jis išties pasikaustęs savojoje srityje – supratau, kad toje aplinkoje atgyja ir vyresnės, ir net vyriausios kartos emocijos: muziejuje apstu žavių vaikystės prisiminimų, nors yra ir eksponatų iš XIX amžiaus. Nedidelę dalį muziejuje apsigyvenusių
Apaštalų Petro ir Pauliaus buveinė Krokuvoje
Ir jums yra tekę vidury baltos dienos paklebenti šv. Onos bažnyčios rankeną? Užrakinta visada, išskyrus pamaldų metą, kai apžiūrėti bažnyčią nepatogu – trukdysi mišioms. O bažnytinio meno muziejuje esate buvę sekmadienį su svečiais ar vieni? Nesate, nes sekmadienį, kai daugiausia atvykėlių, o ir patys vilniečiai norėtų užsukti į šį muziejų, jo duris atrasite užrakintas – sekmadienį švęsk, ir baigtas kriukis! Nesu bambeklis, kuris tik ir ieško, kur čia savo saliamonišką trigrašį kyštelėti apie tą ar aną trūkumą. Visi mes ne šventieji, tad pirma reikia krislą savoje akyje išvysti. Visgi, atotrūkis tarp bažnytinio paveldo racionalaus ir protingo panaudojimo Lenkijoje ir Lietuvoje yra milžiniškas, ir, deja, ne mūsų šalelės naudai. Pamenate mūsiškį
Vingio praeitis ir šiandiena: dairomės permainų
Savaitgalį gamta padovanojo pasakišką šilumą, tad Vingio parke tiršta. Pažadėjęs agentūrai parengti apybraižą apie Vingį, pasivadinau pačiutę pasivaikščioti nuo vaikystės pamėgtais parko takais. Ketinau pasidairyti netolimos praeities pėdsakų, pasidžiaugti naujovėmis, ir šis sumanymas pavyko. Norėčiau ir jus pasikviesti kelionėn į Vingio praeitį, prisiminti vaikystės bei jaunystės įspūdžius. Aukštų materijų nesieksime, datomis, skaičiais ir pavardėmis neapsikrausime, o tiesiog pasidairysime į senuosius vaizdus bei šiandienos kadrus. Tik vienu-kitu žodeliu pakomentuosiu pokyčius. 1960-ais baigta statyti estrada tapo svarbiausia Vingio naujakure, po atnaujinimų iki šiol tarnaujančia masiniams renginiams. Vingio parke maitino originalioji “Lakštingala”, jos šarmą šiandieną nepajėgia kompensuoti daugybė estradoje ir šalia jos įsikūrusių užeigėlių. Kol nebuvo pastatyti Dailės parodų rūmai (dabar ŠMC) ir
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (I)
Kelionėse į Karpatus ir Kolą, matyt, užsikrėčiau “kalnų liga”. Panorau aplankyti Kaukazo kalnus , aukščiausius Europoje. Žygįo į Kaukazą dalyviais buvome šešiese, – keturi vyrukai ir dvi merginos. Bet iš Vilniaus iškeliavome trise, – aš ir abi merginos. Su kitais žygio dalyviais susitikome Kryme. Čia mūsų žygio vadovas Jonas Sausaitis bei jo studijų draugas ir žygio dalyvis jakutas Kolia buvo lauko praktikoje, – abu studijavo geologiją Maskvos universitete. Garlaiviu perplaukę Juodąją jūrą iš Suchumio pradėjome 16 dienų pėsčiųjų žygį kalnais, nukeliaudami apie 300 kilometrų. Keliavome aukščiausiais Didžiojo Kaukazo kalnais, įveikdami daug aukštų ir sudėtingų perėjų: Nacharo (2880 m), Džampakolo (3780 m), Chatiu-Tau (3800 m) , Bečo (3375 m), Mamisoni (2820
Atvelykio šventė – mažosios Velykėlės – šauniai nuaidėjo Telšiuose
Balandžio 7 dieną Telšių kultūros centras organizavo Atvelykio šventę, kurioje buvo laukiami ne tik mažieji miesto gyventojai, bet ir visi tie, kurie trokšta džiaugsmo, kūrybiškumo ir šventinės atmosferos. Tradicinė Atvelykio šventė „Rėid margs kiaušinielis“ pasirodė ne tik kaip tradicinis renginys, bet ir kaip tikras kultūrinis įvykis, kurį prisimins daugelis dalyvių ir svečių. Telšių kultūros centro komanda paruošė pilnutėlę aikštę užsiėmimų, pritaikytų visų amžiaus grupių poreikiams. Čia kiekvienas turėjo galimybę pasinerti į įvairias veiklas: nuo tradicinio margučių ridenimo ir veidukų piešimo iki lenktyniavimo su mediniais arkliukais ar net vaikščiojimo kojūkais. Gražiausių margučių titulą iškovojo talentingiausi dalyviai, kurie buvo apdovanoti saldžiomis dovanomis. Šventę papildė Telšių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XV). Skulptūros ideologizavimas
“Per Klausučių ulytėlę, čiūd riūd ralialia, bridau gilų purvynėlį, vai kukū, vai liūlia”, – net ir kukliausi dainininkai turbūt žino šiuos dainos žodžius. Jau išėjusiai, vyriausiajai bei manajai kartoms teko bristi gilų purvynėlį net pusę amžiaus, o ir ne per Klausučių ulytėlę, o visuotinio stygiaus, rekrūtavimo svetimoje armijoje, aršios propagandos ir melagingos ideologijos sąlygomis. Perbridome, vieni smarkiau, kiti menkiau išsipurvinę, ir sugebėjome tuos purvus nusiplauti nuo sąmonės, tiesa, vis dar esama murzinų. Visgi, bridome labai nevienodai: vieni tik klampodami po sovietijos purvą, o kiti dar ir uoliai jo pridėdami, papurvindami. Neveidmainiaudami turime pripažint, kad dauguma prisitaikėme prie sovietinio režimo, ne vienas ir ne du uoliai jam tarnavo, o aktyviai priešinosi
Užburiantis senųjų automobilių pasaulis Rygoje
Pasaulyje devynios galybės muziejų, tačiau tik retas palieka metų metus neišdylantį įspūdį, tad norėčiau prisiminti progą išvysti būtent tokį. Dairydamiesi internete, kurį gi čia muziejų aplankyti pirmadienį, kai dažnas istorijos liudytojas nedirba, netikėtai sau patiems susiradome automobilizmo – jei teisingai išverčiau latvišką terminą “motormuzejs” – įsikūrusį netoli į Liepoją vedančio plento (jau popiet ketinome riedėti į ją relaksacinei kelionės daliai). Nuojauta neapgavo, kad braliukai latviai padirbėjo iš peties, įrengdami europinio lygio ekspoziciją, kuriai bent menkiausią priekaištą rasti būtų keblu, o ir pats būsimo lankytojo pasibuvimas muziejuje pergalvotas iki smulkmenų. “Bravo, bravo, bravo!”, – sakiau ir tebesakau latviams, skrupulingai permąsčiusiems visas lankymosi smulkmenas taip, kad norėtųsi sugrįžti ir gėrėtis darkart. Lietuvaičių
Atlydžio laikų ir šiandienos Palanga
Orams pavasarėjant ir šylant, dažnas jau planuojame, kur šiemet apsistosime, atvykę gintarinėn Palangon, kokius užsiėmimus nuveiksim, kur trauksim pasistiprinti ar pramogauti. Manosios kartos atsiminimuose gerokai kuklesnė, nei yra šiandien, Palanga, na, gal atviro baseino prie “Lino” ir gaila, tačiau tokia pramoga būtų itin brangi šiandieną. Anuomet, kai sovietijoje energijos ištekliai buvo, rodos, neišsemiami ir pusvelčiui gaunami, smagu buvo maudytis ne tik palangiškiame, bet ir Vilniaus “Žalgirio” atvirame baseine: pliuškeniesi šiltutėliame vandenyje, iš dangaus krintant snaigėms – ech, kokia romantika! Nei nemirktelėjęs išvardinčiau neįmantrias, bet smagias pramogas pajūryje prieš keliasdešimt metų, o kokių būta chruščiovinio atlydžio metais – šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje – kai Palangon ilsėtis važiavo mūsų tėvai
Meilės alėjos senbuvė “Vaidilutė”
Nedaugžodžiausiu apie palangiškį Botanikos sodą, kuriame visi esame daugsyk buvę, o paporysiu apie jo kaimynę – fantastiško populiarumo susilaukusią “Vaidilutę”. Tiesa, šiandieną jos statusas pakitęs, o ir originalus pastatas supleškėjo dar sovietmečiu, bet buvo atstatytas. Pirmojo – originalaus – pastato autorius yra vienas garsiausių Lietuvos architektų, kurio dėka galime grožėtis sumaniai priderintais istoriniam Klaipėdos veidui šiuolaikiniais pastatais, darniai pratęsusiais šimtametes uostamiesčio architektūrines tendencijas. Nors mūsų kelionės praeitin objektu yra meistriškai tarp paplūdimio bei Botanikos parko įterpta “Vaidilutė”, pirma prisiminkime vieno lietuviškosios architektūros korifėjų biografiją. Architektas Alfredas Gytis Tiškus (1934-2008) – vienas iškiliausių uostamiesčio architektų, jam priskiriamas Klaipėdos – raudonų plytų miesto – sumanymas. Idėją architektas nuosekliai puoselėjo viso savo darbo
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Atskira tema būtų Lenkijos ir Lietuvos restauratorių bendradarbiavimas – mūsiškiai daugel ko pasimokė kaimyninėje šalyje, o ir Vilniaus senamiestyje lenkai
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (IV)
1964.08.22, šeštadienisAtsibudę ryte nusivylėme, girdėdami kaip į palapinės stogą papsi lietaus lašai. Vanduo prasisunkė ir į palapinės vidų permerkdamas miegmaišius.
Futbolo aistros, džiuginę atgimstančią Lietuvą
Gal vienam-kitam ir sunku patikėti, tačiau absoliuti dauguma faktų, nutikimų ir istorijų, kuriuos pasakoju jums, yra tikroviški, tik retsykiais šiek
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – knygos apie tarnybą šauktine pristatymas
Būdama 31 metų, palikusi įsibėgėjančią karjerą ir mėgstamas veiklas, knygos autorė Raminta Bekešiūtė išėjo atiduoti duoklės Tėvynei. Devynis mėnesius kaip
Pasaulinės kultūros dienos minėjimas Žemaitijos sostinėje
Balandžio 15 dieną Telšių kultūros centras tradiciškai atvėrė savo duris ne tik kultūros mylėtojams, bet ir visiems, norintiems šią dieną
“Egle”, mano sese, mudviejų dalia – džiaugtis laime dviese, ir…” (III)
“Eglė” turtinga daug kuo – ne vien gardžiu maistu ir gydomųjų procedūrų gausa, bet ir ypač liberaliu poilsio režimu: jam
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (III)
1964.08.18, antradienisMiegojome ilgai, nes šiandieną ketinome žygiuoti tik iki Džampakolo perėjos, kad kitą dieną ją šturmuotume. Po vakar dienos visas
Vingio parką drebinusių renginių aidai
Neblėstantį Vingio parko populiarumą nėra sunku paaiškinti, juk puikios akustikos estrada bei erdvi pieva priešais yra puikiausia vieta masiniams renginiams,
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai (I)
Pamenate mūsiškį vaišinimąsi Jūrmalos užeigose? Šaunuoliai! Šįsyk mūsiškė išvyka nebus skirta gastronomijai, nors kavos bei ledų ir nusipirksime Kremerių parko
Medinė Jūrmala vs. medinė Palanga: kuri sužavės labiau?
Mūsų pamėgtai gintarinei Palangai ši dvikova lengva nebus, nes Jūrmala yra antrasis plotu Latvijoje miestas, tiesą sakant – visa nedidelių
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (II)
1964.08.14, penktadienisŠeštą valandą ryte prabudome garlaivio denyje įsirengtame guolyje iš palapinių, miegamųjų maišų ir antklodžių. Laivo gilumoje ritmingai ūžė galingas
Smagių vaikystės akimirkų atspindys – Žaislų muziejus
“O, kaip norėčiau atgalios į jaunystę savo!” – dainavo žavi, charizmatiška, subtiliai moteriška lietuviškosios estrados primadona: laimingi galėję kurti dainas
Apaštalų Petro ir Pauliaus buveinė Krokuvoje
Ir jums yra tekę vidury baltos dienos paklebenti šv. Onos bažnyčios rankeną? Užrakinta visada, išskyrus pamaldų metą, kai apžiūrėti bažnyčią
Vingio praeitis ir šiandiena: dairomės permainų
Savaitgalį gamta padovanojo pasakišką šilumą, tad Vingio parke tiršta. Pažadėjęs agentūrai parengti apybraižą apie Vingį, pasivadinau pačiutę pasivaikščioti nuo vaikystės
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (I)
Kelionėse į Karpatus ir Kolą, matyt, užsikrėčiau “kalnų liga”. Panorau aplankyti Kaukazo kalnus , aukščiausius Europoje. Žygįo į Kaukazą dalyviais
Atvelykio šventė – mažosios Velykėlės – šauniai nuaidėjo Telšiuose
Balandžio 7 dieną Telšių kultūros centras organizavo Atvelykio šventę, kurioje buvo laukiami ne tik mažieji miesto gyventojai, bet ir visi
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XV). Skulptūros ideologizavimas
“Per Klausučių ulytėlę, čiūd riūd ralialia, bridau gilų purvynėlį, vai kukū, vai liūlia”, – net ir kukliausi dainininkai turbūt žino
Užburiantis senųjų automobilių pasaulis Rygoje
Pasaulyje devynios galybės muziejų, tačiau tik retas palieka metų metus neišdylantį įspūdį, tad norėčiau prisiminti progą išvysti būtent tokį. Dairydamiesi
Atlydžio laikų ir šiandienos Palanga
Orams pavasarėjant ir šylant, dažnas jau planuojame, kur šiemet apsistosime, atvykę gintarinėn Palangon, kokius užsiėmimus nuveiksim, kur trauksim pasistiprinti ar
Meilės alėjos senbuvė “Vaidilutė”
Nedaugžodžiausiu apie palangiškį Botanikos sodą, kuriame visi esame daugsyk buvę, o paporysiu apie jo kaimynę – fantastiško populiarumo susilaukusią “Vaidilutę”.
You must be logged in to post a comment.